Tą dieną, kai mano dukroms sukako aštuoniolika, jos padėjo ant virtuvės stalo du išblukusius paplūdimio rankšluosčius ir paprašė manęs jų neapkęsti.
Tuos rankšluosčius atpažinau iš karto.
Prieš aštuoniolika metų paplūdimio persirengimo kabinoje radau į juos suvyniotas Emiliją ir Greisę – vieną į baltą, kitą į rožinį.
Dabar abi merginos stovėjo priešais mane išsigandusiais veidais.
– Tėti, – tarė Emilija, paimdama mane už rankos.
– Turime tau pasakyti tiesą, – pridūrė Greisė.
Mano pirštai pradėjo drebėti dar net nepalietus audinio.
Staiga mintimis vėl atsidūriau tame paplūdimyje, kuriame kadaise maniau, kad mano gyvenimas jau baigėsi.
Likus trims savaitėms iki mergaičių radimo, palaidojau savo sužadėtinę Sarą ir mūsų dar negimusią dukrą Aivę.
Aivė taip ir neįkvėpė nė karto, tačiau ji jau turėjo vardą, lovelę ir geltonų drabužėlių kolekciją, nes Sara tikėjo, kad kiekvienas kūdikis nusipelno ko nors šviesaus.
Po laidotuvių nustojau savimi rūpintis.
Beveik nevalgiau, nekėliau telefono ir didžiąją dienos dalį sėdėdavau kūdikio kambaryje, žiūrėdamas į šviesiai geltonas sienas.
Galiausiai atvyko mano geriausias draugas Krisas ir liepė man susikrauti krepšį.
– Aš niekur nevažiuosiu, – pasakiau jam.
– Tu jau tris savaites neatitraukei užuolaidų.
– Tai ne tavo reikalas.
– Ne, – atsakė jis.
– Bet tu esi mano reikalas.
Nenorėjau, kad mane gelbėtų, tačiau Krisas leidimo neklausė.
Jis nuvežė mane per kelias valstijas į ramų paplūdimį.
Saulei leidžiantis labiausiai norėjau grįžti namo ir užsidaryti kūdikio kambaryje.
Tada išgirdau verkiantį kūdikį.
Netrukus pasigirdo ir antras verksmas.
Sekdami garsą priėjome persirengimo kabinas.
Vienoje jų ant smėlio gulėjo dvi naujagimės mergaitės.
Viena buvo suvyniota į baltą rankšluostį, o kita – į rožinį.
Akimirką sielvartas mane tarsi sustingdė.
Tada suveikė instinktas.
Puoliau ant kelių, užklojau abu kūdikius savo striuke ir liepiau Krisui iškviesti pagalbą.
– Jos kvėpuoja, – sušnibždėjau.
– Jos sušalusios, bet gyvos.
Policijos pareigūnai, paramedikai ir socialiniai darbuotojai atvyko labai greitai.
Socialinė darbuotoja, vardu Andrėja, pasakė, kad kūdikiai bus apgyvendinti saugioje vietoje, kol pareigūnai ieškos jų artimųjų.
Turėjau tiesiog nueiti.
Tačiau vietoj to nusekiau paskui juos į ligoninę.
Slaugytojos laikinai pavadino mergaites Emilija ir Greise.
Šiuos vardus ir palikau.
Iš pradžių sau kartojau, kad rūpinuosi tik todėl, jog jos neturi nieko kito.
Galiausiai pripažinau tiesą: norėjau tapti jų tėvu.
Andrėja perspėjo, kad tai, jog jas radau, nesuteikia man jokių ypatingų teisių.
Turėjau praeiti patikrinimus, lankyti tėvystės kursus, priimti specialistus savo namuose ir įveikti įvaikinimo procesą, galintį užtrukti kelis mėnesius.
Tada ji uždavė klausimą, kurio vengiau.
– Ar nori šių vaikų todėl, kad joms reikia tėvo, ar todėl, kad tau pačiam reikia priežasties gyventi toliau?
– Abu dalykai gali būti tiesa, – atsakiau.
– Tačiau tik vienas iš jų gali būti svarbiausias.
– Ir kuris?
– Joms reikia saugumo.
– Aš galiu joms jį suteikti.
Pažadėjau, kad niekada nesitikėsiu, jog du kūdikiai mane išgydys.
Kūdikiai ir maži vaikai.
– Nenoriu, kad jos mane išgelbėtų, – pasakiau.
– Noriu tapti jų namais.
Andrėja liepė man tai įrodyti, ir aš įrodžiau.
Sutvarkiau namus, baigiau visus kursus, nupirkau sauskelnių ir paruošiau kūdikio kambarį.
Sienas palikau geltonas.
Negalėjau ištrinti Saros ir Aivės.
Galėjau tik šalia jų savo širdyje padaryti vietos Emilijai ir Greisei.
Po kelių mėnesių dvynės atvyko į mano namus kaip globotinės.
Kai teismas užbaigė bylą, įvyko įvaikinimas.
Jų tėvu tapau po vieną klaidą vienu metu.
2 DALIS
Metai slinko tarp buteliukų, karščiavimų, mokyklinių spektaklių, iškritusių dantų, tėvų susirinkimų ir dviejų skirtingų gimtadienio tortų, nes Emilija mėgo vanilinį, o Greisė reikalavo šokoladinio.
Užbaigus įvaikinimo bylą, Andrėja grąžino man paplūdimio rankšluosčius, o aš juos padėjau į kedrinę dėžę.
Piniginėje taip pat nešiojausi Saros nuotrauką, tačiau retai kalbėdavau apie Sarą ar Aivę.
Tikėjau, kad tylėjimas apsaugos mano dukras nuo jausmo, jog jos pakeitė šeimą, kurią buvau praradęs.
Kai mergaitėms sukako penkiolika, jos pradėjo dingti ilgoms popietėms ir kartais visiems savaitgaliams.
Jos sakė, kad mokosi, dalyvauja mokyklos veikloje arba padeda draugams.
Nuo jų niekada nebuvo slepiama, kad jos įvaikintos, todėl įtariau, jog jos ieško savo biologinių giminaičių.
Visada žadėjau, kad niekada neversiu jų rinktis tarp manęs ir šeimos, iš kurios jos kilusios.
Baimė neleido man užduoti klausimų.
Trejus metus mokiausi jas prarasti.
Per jų aštuonioliktąjį gimtadienį paruošiau mėgstamiausią jų vakarienę.
Po vakarienės jos užlipo į viršų ir sugrįžo nešinos dviem paplūdimio rankšluosčiais.
– Kodėl jie išimti iš dėžės? – paklausiau.
Emilija padėjo ant stalo baltąjį.
Greisė šalia padėjo rožinį.
– Trejus metus melavome apie tai, kur eidavome, – prisipažino Greisė.
Krūtinę suspaudė.
– Ar radote savo biologinę šeimą?
Emilijos veidas persimainė.
– Ne, tėti.
– Tai nesusiję su tuo, kad norėtume tave palikti.
Greisė pastūmė baltą rankšluostį mano link.
– Atidaryk jį.
Kai jį išlanksčiau, ant stalo išslydo trys lėktuvo bilietai.
Trys keleiviai.
Trys vietos.
– Išvykstame po trijų dienų, – paaiškino Greisė.
Jos ilgus metus prižiūrėjo vaikus, padėjo kitiems mokytis, vedžiojo šunis ir savaitgaliais dirbo, kad galėtų nupirkti tuos bilietus.
– Kam? – paklausiau.
– Tau, – atsakė Emilija.
Kelionės tikslas buvo tas pats paplūdimys, kuriame jas radau.
– Negaliu ten sugrįžti.
– Gali, – pasakė Greisė.
– Ir tau nereikės to daryti vienam.
Rožiniame rankšluostyje buvo nuotraukų albumas.
Ant viršelio jos buvo užrašiusios:
**Mūsų šeima prasidėjo dar prieš mums išmokstant prisiminti.**
Viduje buvo mūsų bendro gyvenimo nuotraukos.
Pirmojoje buvau užmigęs, prie krūtinės prisiglaudęs abi mergaites.
Kituose puslapiuose buvo gimtadieniai, mokykliniai pasirodymai, pažymių knygelės, iškritę dantys ir rankų darbo atvirukai Tėvo dienos proga.
Beveik pačiame gale buvo Saros nuotraukos kopija.
– Iš kur ją gavote?
Emilija prisipažino, kad prieš kelerius metus ją nufotografavo, kai mano piniginė netyčia atsivėrė.
– Ar dėl jos nutyli, kai artėja mūsų gimtadienis? – paklausė Greisė.
Pasakiau joms, kad slėpiau Sarą, nes nenorėjau, jog jos jaustųsi antrasis mano pasirinkimas.
– Mes niekada taip nesijautėme, – pasakė Emilija.
– Jūs nesuprantate.
– Tuomet padėk mums suprasti, – atsakė Greisė.
Žiūrėjau į Saros šypseną.
– Bijojau, kad kalbėdamas apie ją priversiu jus išgirsti tik tai, ką praradau, užuot leidęs suprasti, ką jūs man davėte.
Emilija atvertė paskutinį puslapį.
Ten buvo užrašyti keturi vardai:
Sara.
Aivė.
Emilija.
Greisė.
Man užgniaužė kvapą.
– Jūs žinote apie Aivę?
Ieškodamos senų dekoracijų kedrinėje dėžėje, jos rado jos antklodėlę.
Aštuoniolika metų slėpiau Aivės vardą, nes jį ištarus netektis vėl tapdavo tokia pat skausminga ir artima.
Tačiau mano dukros užrašė jos vardą šalia savųjų, tarsi ji visada būtų buvusi mūsų šeimos dalis.
Tada jos padavė man laišką.
Jame jos rašė apie tėvą, kuris jas rado tada, kai pats nebeturėjo nieko, – apie vyrą, išmokusį ruošti buteliukus, šukuoti plaukus, padėti atlikti namų darbus, slaugyti ligos metu ir įveikti baimę.
Jos pastebėjo, kad vengiu paplūdimių ir tampu uždaras artėjant jų gimtadieniui.
Daugelį metų jos svarstė, ar jų auginimas nesukėlė man skausmo.
Galiausiai jos viską suprato.
Mylėjau jas ne todėl, kad buvau pamiršęs Sarą ir Aivę.
Mylėjau jas ir tuo pat metu vis dar ilgėjausi Saros ir Aivės.
Jų laiškas baigėsi žodžiais, kuriais kažkada su jomis pasidalijo Andrėja:
„Tu niekada nenorėjai, kad mes tave išgelbėtume.
Tačiau pirmiausia tu išgelbėjai mus, tėti.
Aštuoniolika metų stengėmės atsilyginti tuo pačiu.“
Emilija ištiesė bilietus.
– Grįžk ten kartu su mumis.
– Aš bijau, – prisipažinau.
– Todėl ir vykstame kartu.
3 DALIS
Po trijų dienų stovėjau to paties paplūdimio pakraštyje.
Persirengimo kabinos vis dar buvo ten.
Krūtinę suspaudė, o kiekviena mano kūno dalis ragino apsisukti.
Kabinos.
Emilija paėmė mane už kairės rankos.
Greisė laikė dešinę.
Kartu žengėme per smėlį.
Prie kopų mūsų laukė Krisas ir Andrėja.
– Atsivedėte pastiprinimą? – paklausiau.
– Tam atvejui, jeigu bandytum pabėgti, – atsakė Emilija.
Greisė suspaudė mano ranką.
– Jie matė, kaip pasirinkai mus dar tada, kai buvome per mažos pasirinkti tave.
Krisas mane apkabino.
– Prieš aštuoniolika metų atsivežiau tave čia, nes tikėjausi, kad vandenynas padės tau išlikti gyvam, – pasakė jis.
– Taip ir buvo.
Jis pažvelgė į Emiliją ir Greisę.
– Ne, Trentai.
– Tai padarei tu pats.
Andrėja padavė man seną užrašą, kurį buvo parašiusi po vieno pirmųjų mano apsilankymų pas kūdikius.
Iš pradžių ji baiminosi, kad esu pernelyg palūžęs, kad galėčiau jas auginti.
Tačiau paskui ji pamatė mane sėdintį šalia dviejų naujagimių ir kalbantį su jomis taip, tarsi jos jau būtų svarbios.
– Jos buvo svarbios, – pasakiau.
– Būtent todėl patikėjau, kad gali tapti jų tėvu.
Netoliese stovėjo dvi paplūdimio kėdės.
Ant vienos jų buvo patiestas baltas rankšluostis.
Emilija padėjo ant jo Saros nuotrauką, o Greisė šalia padėjo kortelę su Aivės vardu.
Tada mano dukros atsistojo iš abiejų mano pusių.
– Papasakok mums apie jas, – pasakė Emilija.
Pirmą kartą tai padariau.
Papasakojau, kad Sara prastai dainavo, nekentė lankstyti skalbinių ir mėgo daržoves, kurių aš vos galėjau pakęsti.
– O Aivė? – paklausė Greisė.
Giliai įkvėpiau, mėgindamas ištverti skausmą.
– Man taip ir neteko jos palaikyti ant rankų, bet ji buvo užsispyrusi.
– Ji spardydavosi kiekvieną kartą, kai Sara bandydavo užmigti, ir kažkodėl pradėdavo spardytis dar stipriau, kai aš prisvilindavau vakarienę.
Emilija nusijuokė pro ašaras.
– Skamba taip, lyg ji būtų buvusi panaši į mus.
Pažvelgiau į abu rankšluosčius, tada į savo dukras ir galiausiai į vandenyną.
Pirmą kartą per aštuoniolika metų garsiai ištariau visus keturis vardus.
Vonios kambarys.
Sara.
Aivė.
Emilija.
Greisė.
Niekas nesudužo.
Niekas neišnyko.
Meilė šalia manęs stovinčioms dukroms nesumažino meilės, kurią vis dar jaučiau dukrai, kurią buvau praradęs.
Aštuoniolika metų tikėjau, kad tas paplūdimys buvo vieta, kurioje mano gyvenimas suskilo į dvi atskiras dalis.
Dabar supratau, kad sielvartas ir meilė neprivalo sunaikinti vienas kito.
Mano sielvartas galėjo likti.
Tačiau šį kartą mano meilė grįžo namo kartu su manimi.
