Kira neatidavė lapo.
Ji prispaudė jį prie kelių ir pirmą kartą per visą dieną pajuto, kad rankose laiko ne tik savo atleidimo įrodymą, bet ir priežastį, dėl kurios visa tai prasidėjo.
Luka daugiau nieko nepasakė.
Viktoras taip pat nereikalavo grąžinti dokumento.
Automobilis važiavo įprastomis miesto gatvėmis, o Kira visą laiką žiūrėjo į apatinę pranešimo eilutę.
23:31.
Įforminimo laikas.
Iki avarijos lifte buvo likę šešiolika minučių.
Ji dar kartą patikrino pavardę.
Jos.
Pamainos numeris sutapo.
Darbo leidimas taip pat buvo jos.
— Kas 23:31 turėjo prieigą prie sistemos? — paklausė ji.
Viktoras pasuko galvą.
— Aš uždaviau tą patį klausimą.
— Ir ką jums atsakė?
— Nieko, kas mane būtų įtikinę.
Kira suspaudė lapą.
Jos jau nebegąsdino tai, kad šalia sėdėjo vyras, kurio ji dar vakar bijojo.
Dabar baisiau buvo kas kita: kažkas iš anksto nusprendė, kad jos neturi būti pastate.
O tada sustojo liftas.
Po to viskas turėjo atrodyti kaip avarijos pasekmė.
Viktoras kelias sekundes tylėjo, o paskui pasakė:
— Vakar vakare biurų pastate turėjo įvykti susitikimas, apie kurį žinojo tik keli žmonės.
— O kuo čia dėta aš?
— Dar nežinau.
— Tada kam paėmėte mane iš namų?
— Nes dabar žinau, kad žmogus, pasirašęs įsakymą, nenorėjo tavęs tiesiog atleisti.
Kira pažvelgė į jį.
— O ko jis norėjo?
Viktoras atsakė ne iš karto.
— Kad tavęs nebūtų pastate konkrečiu metu.
Šis atsakymas pakeitė viską.
Kira prisiminė vakarinę pamainą.
Įprastus koridorius.
Užrakintus kabinetus.
Šiukšlių maišus prie posėdžių salės.
Patalpą, kurią ji tvarkė ilgiau nei įprastai, nes kažkas ten buvo palikęs dėžes su dokumentais.
Tada ji į jas neatkreipė dėmesio.
Dabar prisiminė vieną detalę.
Prieš įeidama į liftą ji matė, kaip pro šonines duris išėjo vyras tamsia striuke.
Jis nešė plokščią juodą aplanką.
Kira jo nepažinojo, tačiau prisiminė, kad jis du kartus atsigręžė į koridorių.
Ji apie tai papasakojo Viktorui.
Jis iškart paprašė Lukos sustabdyti automobilį.
— Jūs jį pažįstate? — paklausė Kira.
— Galbūt.
— Tai ne atsakymas.
— Ir neturi būti.
Ne tol, kol nepatikrinsiu.
Luka atsisuko nuo priekinės sėdynės.
— Mes jau patikrinome kamerų įrašus.
Viktoras staigiai į jį pažvelgė.
— Prašiau tavęs tylėti.
Luka nutilo.
Kira lėtai pakėlė akis.
— Kamerų?
— Koridoriuje priešais liftą, — pasakė Luka.
— Ir kas jose matyti?
Jis nespėjo atsakyti.
Viktoras paėmė iš jo telefoną ir paleido trumpą įrašą.
Ekrane buvo ta pati zona prie lifto.
Kira pamatė save.
23:28.
Ji eina koridoriumi su kibiru ir šiukšlių maišu.
Po kelių sekundžių kadre pasirodo vyras su juodu aplanku.
Jis praeina pro ją.
Tada sustoja.
Atsisuka.
Žiūri jai pavymui.
Kira pasilenkė arčiau.
— Sustabdykite.
Luka sustabdė vaizdo įrašą.
— Čia.
Kira parodė į jo ranką.
Ant aplanko buvo mažas lipdukas su numeriu.
Ji negalėjo perskaityti viso numerio, bet prisiminė pirmuosius du skaitmenis.
— Aš mačiau šį aplanką.
Viktoras pažvelgė į ją.
— Kur?
— Prie posėdžių salės.
— Ką su juo darei?
— Nieko.
Jis gulėjo ant stalo.
— Ar jį atidarei?
— Ne.
Jis kurį laiką tylėjo.
— Tada kodėl tavimi atsikratė?
Kira pažvelgė į ekraną.
— Galbūt kažkas manė, kad aš jį atidarysiu.
Šį kartą Viktoras neprieštaravo.
Automobilis vėl pajudėjo.
Jie atvyko prie paprasto biurų pastato.
Prie įėjimo nebuvo apsaugos.
Nebuvo uniformuotų žmonių.
Tik stiklinės durys, vestibiulis ir keli kabinetai.
Kira neišlipo iš automobilio.
— Aš neisiu su jumis, kol nesuprasiu, kas vyksta.
Viktoras atidarė savo dureles.
— Tada lik čia.
Jis išlipo.
Kira nustebo.
Ji laukė įsakymo.
Jo nebuvo.
Po kelių minučių Luka grįžo ir padėjo ant sėdynės dar vieną lapą.
— Tai prieigos žurnalo kopija.
Kira ją paėmė.
Žurnale buvo nurodyti įėjimo į tarnybines patalpas laikai.
23:12.
23:19.
23:26.
23:31.
23:39.
Kira žinojo tik vieną iš šių laikų.
23:31 — įsakymas nušalinti ją nuo darbo.
Ji perbraukė pirštu per eilutę 23:26.
Šalia buvo nurodytas tarnybinio įėjimo numeris.
— Kas tai?
— Prieiga prie techninio koridoriaus, — atsakė Luka.
— Kas įėjo?
Luka neatsakė.
Kira pažvelgė į jį.
— Juk žinote.
— Žinau.
— Tada pasakykite.
Jis nuleido akis į žurnalą.
— Aš.
Kira sustingo.
— Jūs buvote ten likus penkioms minutėms iki įsakymo?
— Taip.
— Kodėl?
— Gavau nurodymą.
— Iš ko?
Luka tylėjo.
Ir tada Kira suprato, kodėl automobilyje jis pasakė per daug.
Jis žinojo, kad įsakymas buvo klaida, dar prieš Viktorui pamatant dokumentą.
Bet kodėl?
Biuro durys atsidarė.
Viktoras grįžo.
Rankose jis laikė tą patį juodą aplanką, kurį Kira matė kamerų įraše.
— Aš jį radau.
Kira pažvelgė į aplanką.
— Kur?
— Kambaryje, kurį tu tvarkei.
— Jis vakar ten buvo?
— Taip.
Viktoras padėjo aplanką ant sėdynės tarp jų, bet jo neatidarė.
— Kažkas jį iš ten paėmė tau išėjus.
— O paskui grąžino?
— Panašu į tai.
Kira pajuto, kaip atskiri gabalėliai jos galvoje pradeda dėliotis į visumą.
Įsakymas 23:31.
Liftas 23:47.
Apsauga jau laukė prie durų.
Juodas aplankas.
Kameros.
Jos leidimas, kuris kažkodėl atsidūrė pas Viktorą.
— Kažkas norėjo, kad avarija atrodytų atsitiktinė, — pasakė ji.
— Galbūt.
— O mane ketino apkaltinti.
— Taip atrodo.
Kira vėl pažvelgė į jį.
— Jūs irgi mane įtarėte?
Viktoras atsakė ne iš karto.
— Iš pradžių maniau, kad tiesiog atsidūrei ne toje vietoje.
— O dabar?
— Dabar manau, kad kažkas tyčia pastatė tave į tą vietą.
Ši frazė buvo baisesnė už grasinimus lifte.
Kira prisiminė, kaip jis palietė jos plaukus, kaip ji nustūmė jo ranką ir pasakė, kad valdžia nesuteikia jam teisės jos liesti.
Tada ji galvojo tik apie tai, kaip ištrūkti iš lifto.
Dabar ji sėdėjo šalia jo ir suprato, kad jos gyvenimas jau pasikeitė.
Tačiau vienas dalykas liko nepakitęs.
Ji neketino leisti jam spręsti už ją.
— Aš eisiu namo, — pasakė Kira.
Viktoras pažvelgė į ją.
— Po to, kas nutiko?
— Taip.
— Prie tavo namo vis dar gali būti žmonių.
— Tada pati nuspręsiu, ką daryti.
Jis kelias sekundes tylėjo.
Tada linktelėjo.
— Gerai.
Kira išlipo iš automobilio.
Luka atidarė jai pastato duris.
Ji sustojo.
— Ir dar vienas dalykas.
Viktoras laukė.
— Aš nesu jūsų darbuotoja.
— Žinau.
— Ir nesu jūsų pavaldinė.
— Žinau.
— Tada daugiau man neįsakinėkite.
Viktoras linktelėjo.
Šį kartą be šypsenos.
Kira įėjo vidun.
Po kelių minučių ji jau sėdėjo prie stalo priešais Viktorą, tačiau dabar durys liko atviros.
Ant stalo gulėjo du dokumentai.
Įsakymas dėl jos nušalinimo.
Ir prieigos žurnalas.
Kira palygino laikus.
23:26 — tarnybinis įėjimas.
23:31 — įsakymas.
23:47 — ji įėjo į liftą.
Viktoras pasilenkė virš žurnalo.
— Čia yra dar kai kas.
Jis parodė į paskutinę eilutę.
23:39.
Šalia buvo prieigos numeris, kurio Kira nežinojo.
— Kas tai? — paklausė ji.
— Būtent tai dabar ir išsiaiškinsime.
Luka išsitraukė telefoną.
— Numeris priklauso vidiniam leidimui.
— Kieno? — paklausė Viktoras.
Luka pažvelgė į ekraną.
Jo veidas pasikeitė.
— Jūsų.
Kira pažvelgė į Viktorą.
— Bet jūs buvote kitoje pastato dalyje.
— Taip.
— Vadinasi, kažkas naudojosi jūsų leidimu.
Viktoras paėmė telefoną.
— Arba kažkas labai norėjo, kad mes taip manytume.
Kira vėl pajuto tą pačią įtampą kaip lifte.
Tik dabar tarp jų nebebuvo užrakintų durų.
Ji paėmė lapą su įsakymu.
Ir staiga pastebėjo dar vieną detalę.
Po parašu buvo data.
Tačiau parašas buvo padarytas ne juodu rašalu, kaip pagrindinis tekstas.
Jis buvo mėlynas.
Kira pasilenkė arčiau.
— Ar tai ne tas rašiklis, kuriuo jūsų biure pasirašomi tokie dokumentai?
Viktoras pažvelgė į ją.
— Iš kur žinai?
— Aš kasdien tvarkiau posėdžių salę.
Ten gulėjo tokie rašikliai.
Luka priėjo arčiau.
— Ji teisi.
Viktoras pakėlė akis.
— Kodėl pasakei, kad tai buvo klaida?
Luka suprato, kad trauktis nebėra kur.
— Nes man buvo liepta įforminti jos nušalinimą dar prieš avariją.
Kira žiūrėjo į jį.
— Kas liepė?
Luka neatsakė.
Viktoras pakartojo klausimą.
— Kas?
Apsaugininkas lėtai iškvėpė.
— Žmogus, kuris turi prieigą prie jūsų kabineto.
Kambaryje vėl įsivyravo įtampa.
Tačiau šį kartą Kira neatsitraukė.
Ji padėjo dokumentą ant stalo.
— Noriu išgirsti vardą.
Luka pažvelgė į Viktorą.
Tada į Kirą.
— Jūsų pavaduotojas.
Viktoras neatsakė.
Jis tik paėmė dokumentą ir apvertė jį.
Kitoje pusėje buvo mažas mėlyno rašalo pėdsakas.
O šalia — kambario numeris.
Tos pačios posėdžių salės, kurią Kira tvarkė prieš įeidama į liftą.
Dabar tapo aišku, kodėl jos atleidimas buvo įformintas dar prieš avariją.
Jos norėjo atsikratyti ne dėl to, kas nutiko lifte.
Jos norėjo atsikratyti dar prieš jai spėjant papasakoti, ką matė prie posėdžių salės.
Tačiau liko svarbiausias klausimas.
Kas tiksliai buvo juodame aplanke?
Viktoras jį atidarė.
Viduje gulėjo dokumentai.
Kira pasilenkė virš stalo.
Pirmajame puslapyje buvo pavardžių sąrašas.
Ji pamatė savąją.
O po ja — dar vieną.
Žmogaus, kuris įsakė užblokuoti jos leidimą, pavardę.
Viktoras pervertė puslapį.
Ten buvo pastato prieigos schema už pastarąsias kelias dienas.
Ir viena data buvo apibraukta rašikliu.
Šiandien.
Kira suprato, kad avarija lifte buvo tik dalis to, kas turėjo įvykti.
Jos atleidimas nebuvo pabaiga.
Tai buvo būdas priversti ją dingti iš pastato iki konkretaus momento.
O kai šis planas nesuveikė, prie jos namų pasirodė automobilis.
Dabar Kira turėjo pasirinkimą.
Grįžti namo ir apsimesti, kad nieko neįvyko.
Arba likti ir padėti išsiaiškinti, kodėl jos pavardė atsidūrė sąraše dar prieš avariją.
Ji pažvelgė į lapą, kurį vis dar laikė rankose.
Viktoras jo neatiminėjo.
Priešingai, pastūmė jos link dar vieną kopiją.
— Pasilik.
Kira nustebusi pažvelgė į jį.
— Kam?
— Nes jei kažkas bandė ištrinti šį pėdsaką, geriau, kad jis būtų ne tik pas mane.
Ji paėmė kopiją.
Šį kartą savo noru.
Ir padėjo ją šalia pirmojo dokumento.
Pirmą kartą per pastarąją parą Kira pajuto, kad situacija jos nebevaldo visiškai.
Ji vis dar nežinojo, kuo pasitikėti.
Nežinojo, kas buvo aplanke.
Nežinojo, kodėl kažkas iš anksto įsakė pašalinti ją iš darbo.
Tačiau dabar ji turėjo laiko.
Turėjo dokumentą.
Turėjo prieigos žurnalą.
Ir turėjo žmogaus, galinčio viską paaiškinti, pavardę.
Viktoras uždarė aplanką.
— Rytoj su juo pasikalbėsime.
Kira pakėlė akis.
— Ne.
Viktoras sustojo.
— Aš eisiu su jumis.
Ji pasiėmė nuo stalo abu dokumentus.
— Bet kalbėsiu aš.
Šį kartą jis neprieštaravo.
