Prisiverčiau vėl įjungti diktofoną, nors kiekvienas garsas iš automobilio dabar atrodė kaip įrodymas, kiek mažai žinojau apie savo pačios santuoką.
Pirmiausia pasigirdo lifto durys, paskui Marko balsas — jis pasakė Vanesai, kad šįkart sąmonę praradau daug greičiau nei įprastai.
Moteris atsakė, kad didinti dozę rizikinga, ir paprašė patikrinti pulsą prieš jiems dar ką nors su manimi darant.
Nuo šių žodžių mane supykino, nes pirmą kartą tapo aišku: mano atminties spragos atsirasdavo ne dėl nuovargio ir ne atsitiktinai.
Tada Julianas paklausė, ar mano telefoną galima atrakinti atpažinus veidą, o Markas atsakė, kad taip, jei įrenginį laikysi pakankamai arti veido.
Išgirdau fotoaparato spragtelėjimus, trumpus telefono virpesius ir Vanesos balsą — ji kažkam diktavo skaičius tiesiai iš ekrane atvertos banko programėlės.
Julianas pasakė, kad šiandien reikia patvirtinti pervedimą tik į vieną sąskaitą, antraip banko saugumo tarnyba pastebės pernelyg daug neįprastų operacijų iš eilės.
Vanesa paklausė, kodėl jie nepriverčia manęs pasirašyti dokumentų, kai esu blaivi, o vyras atsakė, kad prieš pasirašydama pernelyg atidžiai juos skaitau.
Jis pridūrė, kad po dar kelių tokių kelionių galės įrodyti mano finansinį nepatikimumą, o vėliau bet kokius ginčytinus veiksmus paaiškinti mano užmaršumu.
Sėdėjau ant plytelių ir supratau, kad už pačią apgaulę baisesnė buvo ramybė, su kuria vyras iš anksto planavo mano būsimą neveiksnumą.
Toliau įrašas pritilo, tačiau įžiūrėjau audinio šnaresį ir Vanesos balsą — ji liepė Markui atsargiau pritvirtinti medicininį jutiklį po mano palaidine.
Ji pasakė turinti stebėti kvėpavimą ir kraujospūdį, nes po ankstesnės kelionės ryte pernelyg ilgai jaučiau stiprų silpnumą.
Įraše nebuvo jokių seksualinio pobūdžio žodžių, tačiau tai, kas vyko, vis tiek buvo siaubinga: mano kūnu naudojosi kaip bejėgiu įrankiu svetimam planui įgyvendinti.
Po kelių minučių Vanesa liepė pažadinti mane vėliau, jau automobilyje, kad manyčiau, jog tiesiog vėl užmigau po sunkios darbo dienos.
Paskutinė Juliano frazė privertė mane antrą kartą išjungti įrašą, nes jis liepė Markui jau po savaitės surengti penktą kelionę.
Jis paaiškino, kad po kito pervedimo jie galės užbaigti sąskaitos restruktūrizavimą ir pradėti rengti medicininį pagrindimą, esą nesugebu savarankiškai tvarkyti pinigų.
Nežinojau tikslios sumos, nesupratau schemos ir neketinau jos aiškintis viena, nes pirmą kartą nustojau abejoti, kad man gresia pavojus.
Nufotografavau diktofoną, išsaugojau failo kopiją apsaugotoje debesijos paskyroje ir dar vieną be jokių paaiškinimų nusiunčiau savo vyresniajam broliui Antonui.
Tada paskambinau į visą parą veikiančią teisinių paslaugų tarnybą, kurios paslaugomis kadaise naudojosi mūsų įmonė, ir paprašiau sujungti su nepriklausomu šeimos teisės advokatu.
Advokatė Marina Beleckaja išklausė pirmąsias penkias įrašo minutes ir iškart paprašė manęs tą naktį negrįžti į miegamąjį pas Julianą.
Ji taip pat perspėjo negerti namuose esančio vandens, nevalgyti maisto ir nevartoti vaistų, kol gydytojai nepatikrins galimo nežinomų medžiagų poveikio organizmui.
Susidėjau pasą, darbo nešiojamąjį kompiuterį, banko korteles ir kelis daiktus, tada tyliai išsikviečiau taksi prie gretimos laiptinės ir išėjau pro kitą išėjimą.
Antonas jau važiavo pas mane, tačiau Marina primygtinai reikalavo, kad pirmiausia vykčiau į ligoninę ir oficialiai užfiksuočiau savo būklę, nelaukdama šeimos paaiškinimų.
Priėmimo skyriuje pasakiau gydytojui, kad kelis kartus praradau sąmonę išgėrusi vyro giminaičio duoto vandens ir kad turiu išsaugojusi garso įrašą.
Gydytojas nedarė išankstinių išvadų, o paskyrė apžiūrą, tyrimus ir toksikologo konsultaciją, nes dalis konkrečios medžiagos jau galėjo būti pasišalinusi iš organizmo.
Man paaiškino, kad neigiamas tyrimo rezultatas neįrodytų, jog per ankstesnes keliones nepatyriau jokio poveikio, ypač jei tarp tų atvejų buvo praėję daug valandų ar dienų.
Tačiau kraujyje aptiko raminamojo vaisto, kuris man niekada nebuvo paskirtas ir kurio, kaip teigiau, per pastarąją parą savo noru nevartojau, pėdsakų.
Tai neatsakė į visus klausimus, tačiau pirmą kartą mano kūnas nustojo atrodyti kaip liudytojas, kuriuo pati iki galo nepasitikėjau.
Policija tą pačią naktį priėmė pareiškimą, o Marina perdavė jiems įrašo kopiją, vienintelį originalą pasilikdama, kol jo paėmimas bus tinkamai įformintas.
Išsamiai apibūdinau keturias keliones, atidarytus vandens butelius, atminties spragas, skausmą, mėlynes ir nuolatines Juliano pašaipas, kai anksčiau namuose užduodavau klausimus.
Tyrėjas Andrejus Kozakas iškart paprašė manęs nesusisiekti su Marku ir Vanesa, neįspėti Juliano ir negrįžti pasiimti daiktų vienai.
Antonas pasitiko mane prie ligoninės paryčiais, tačiau užuot grasinęs vyrui tiesiog apkabino ir paklausė, kur norėčiau praleisti artimiausias dienas.
Pasirinkau nedidelį mūsų tetos butą, kuris žiemą stovėjo tuščias, ir pirmą kartą per daugelį metų pajutau, kad galiu pati užsirakinti duris iš vidaus.
Ryte Julianas parašė, kad elgiuosi keistai, o paskui paklausė, kodėl negrįžau namo ir neatsiliepiu į skambučius.
Pati jam neatsakiau, o Marina išsiuntė oficialų pranešimą, kad toliau bus bendraujama tik per advokatus ir, jei reikės, policiją.
Po kelių valandų Julianas atsiuntė ilgą laišką, kuriame įrašą vadino nesusipratimu ir tvirtino, kad Vanesa tėra privati medicinos konsultantė.
Jis aiškino, esą mane kamavo nerimo priepuoliai, o jis slapta bandė stebėti mano būklę, nes bijojo mano reakcijos į gydytojus.
Marina pasakė, kad tokia versija turi būti tikrinama remiantis dokumentais, gydymo paskyrimais ir paciento sutikimu, o ne užtikrintų teiginių kiekiu viename laiške.
Tyrėjai paprašė vaistinių, klinikų ir bankų duomenų, taip pat mūsų namo požeminės automobilių aikštelės kamerų įrašų iš visų keturių kelionių dienų.
Vaizdo įrašuose iš tiesų buvo matyti, kaip Markas kelis kartus parvežė mane be sąmonės ir kartu su Vanesa nunešė į tarnybinį liftą.
Paaiškėjo, kad Vanesa buvo licencijuota privačios klinikos slaugytoja, tačiau niekada oficialiai manęs negydė ir neturėjo mano informuoto sutikimo atlikti procedūras.
Per advokatą ji pripažino dalyvavusi, tačiau pareiškė, kad Julianas ją tikino turįs išankstinį mano sutikimą suteikti pagalbą panikos priepuolių metu.
Tyrėjai nerado jokio tokio dokumento, užtat aptiko žinutes, kuriose Vanesa klausė, ar Sofija apskritai supranta, kas vyksta išgėrus vandens.
Julianas atsakydavo, kad man geriau nežinoti smulkmenų, nes kitaip pradėsiu klausinėti ir iš anksto visiškai sužlugdysiu finansinį restruktūrizavimą.
Šios žinutės pakeitė tyrimo pobūdį, tačiau Andrejus vis tiek priminė, kad susirašinėjimą reikia vertinti kartu su banko duomenimis ir parodymais.
Bankas patvirtino keturis prisijungimus prie mano programėlės tuo metu, kai, remiantis medicininiais duomenimis, galėjau būti veikiama raminamosios medžiagos.
Du pervedimai pateko į bendrą sutuoktinių investicinę sąskaitą, o dar du — į su Juliano pusbrolio įmone susijusį juridinį vienetą.
Iš pradžių pavadinau tai vagyste, tačiau finansų ekspertas mane sustabdė ir paaiškino, kad teisė į lėšas priklauso nuo konkrečių pinigų kilmės.
Dalis sumos iš tiesų buvo bendra, tačiau vienu pervedimu buvo panaudotos mano iki santuokos sukauptos santaupos, kurių pagal sutartį nebuvo galima pervesti be mano sutikimo.
Didžiausią nerimą sukėlė dviejų veiksnių autentifikavimo nustatymų pakeitimas vieną iš tų naktų, kai diktofonas užfiksavo pokalbį visai šalia mano veido.
Po to atsarginis patvirtinimų telefono numeris priklausė Juliano šeimos turto valdymo biuro darbuotojui, o mano numeris sistemoje tapo antriniu kontaktu.
Bankas nedelsdamas užblokavo tolesnius pakeitimus ir pradėjo vidinį patikrinimą, o ginčijamos lėšos buvo laikinai įšaldytos, kol bus nustatyta, kam teisėtai priklauso kiekviena suma.
Tuo pat metu tyrėjai teisės aktų nustatyta tvarka pateko į Vanesos medicinos kabinetą ir paėmė vaistų bei medicininių priemonių apskaitos žurnalus už kelionių laikotarpį.
Apskaita parodė kelių raminamojo vaisto ampulių trūkumą, tačiau ekspertai pabrėžė, kad pats trūkumas dar neįrodo, kam konkrečiai tie vaistai buvo suleisti.
Tačiau vėliau diktofone rado fragmentą, kuriame Vanesa įvardijo vaistą ir perspėjo Marką niekada jo neduoti prieš tai nepamatavus kraujospūdžio.
Ilgai negalėjau klausytis šios dalies, todėl tyrėjas leido ekspertui parengti išrašą, kad man nereikėtų vėl perklausyti viso failo.
Kai Julianas buvo oficialiai iškviestas į apklausą, jis jau žinojo apie banko patikrinimą, tačiau vis dar neigė ketinęs man kaip nors pakenkti.
Jis pripažino norėjęs pervesti dalį pinigų ir manęs, kad mano prieštaravimai pernelyg dideli, todėl nusprendęs pirmiausia pakeisti sąskaitų struktūrą to su manimi neaptaręs.
Kartu jis tvirtino prašęs Vanesos tik padėti per mano nerimo priepuolius ir niekada neliepęs slapta suleisti konkretaus vaisto.
Markas laikėsi kitos versijos ir pasakė, kad Julianas asmeniškai jam perduodavo vandens butelius, perspėdamas nekeisti prekės ženklo ir neatidaryti jų man matant.
Šis jų pasakojimų skirtumas tapo svarbus, tačiau tyrėjai neskubėjo pasirinkti patogaus kaltininko be laboratorinių, skaitmeninių ir finansinių įrodymų.
Tuo metu pateikiau prašymą nutraukti santuoką ir atšaukiau visus įgaliojimus, kuriuos kada nors buvau davusi Julianui šeimos bankiniais, turtiniais ir verslo klausimais.
Marina paprašė manęs neatsisakyti turto iš baimės, nes laisvė nereikalauja padovanoti kitai pusei visko, kas teisėtai priklauso tau.
Užsakėme nepriklausomą buto, bendrų investicijų ir mano dalies nedidelėje konsultacijų įmonėje, kurią įkūriau dar prieš santuoką, vertinimą.
Julianas metų metus vadino įmonę pomėgiu, nors būtent jos pajamos pamažu papildydavo dalį sąskaitų, kuriomis jis vėliau mėgino disponuoti be manęs.
Turto padalijimas pasirodė gerokai proziškesnis už baudžiamąją bylą: dokumentai padėjo atskirti mano iki santuokos turėtą turtą, bendrą turto prieaugį ir kiekvieno iš buvusių sutuoktinių asmeninius įsipareigojimus.
Nereikalavau Juliano įmonės ir nebandžiau pasiimti jo šeimos pinigų, nes norėjau susigrąžinti tai, kas mano, o ne keršyti.
Po dviejų mėnesių toksikologinė ekspertizė susiejo mano organizme aptiktą medžiagą su tos pačios klasės vaistu, kurio trūko Vanesos kabineto apskaitoje.
Ekspertai vis tiek netvirtino, kad be papildomų duomenų galima nustatyti visišką tapatumą, tačiau surinktos medžiagos visuma tapo gerokai svaresnė tolesniam bylos nagrinėjimui teisme.
Papildoma diktofono ekspertizė patvirtino, kad pagrindinis fragmentas nebuvo montuotas, o išlikę laiko metaduomenys atitiko aikštelės kamerų įrašus ir prisijungimus prie banko.
Tuomet prokuratūra suformulavo kaltinimus dėl patvirtintų epizodų, neįtraukdama sunkiausių prielaidų, kurioms dar trūko patikimų įrodymų.
Atskirai buvo nagrinėjamas neteisėtas poveikis mano būklei, finansinės operacijos be sutikimo ir medicininės pagalbos teikimas nesilaikant konkrečiam pacientui taikomų teisinių reikalavimų.
Bylos medžiaga nepatvirtino jokių seksualinio pobūdžio kaltinimų, ir tyrėjai oficialiai atsisakė mano skausmus bei atminties spragas paversti neįrodyta versija.
Man tai buvo svarbu, nes nežinomybė baisi, tačiau klaidingas tikrumas būtų galėjęs prie patirtų išgyvenimų pridėti dar vieną traumą.
Gydytojai fizinį skausmą aiškino tuo, kad mane nešiojo be sąmonės, nepatogia padėtimi automobilyje, kritimais ir medicininėmis procedūromis, atliktomis be mano savanoriško sutikimo.
Vėliau Vanesa pripažino dalį faktų ir pasakė, kad iš pradžių tikėjo Julianu, esą padeda slapta gydyti žmoną, kuri labai bijo gydytojų.
Tačiau po antrojo karto ji suprato, kad iš tiesų siekiama finansinės kontrolės, ir vis tiek tęsė dėl pinigų bei baimės prarasti darbą.
Markas pripažino mane vežiojęs ir vykdęs brolio nurodymus, tačiau neigė žinojęs tikslų finansinį tikslą iki tol, kol išgirdo pokalbius apie banką.
Teismas jų vaidmenis vertino atskirai, nes giminystė, paklusnumas ir Juliano baimė nepanaikino kiekvieno asmeninės atsakomybės už konkrečius veiksmus.
Julianas pamėgino pasiūlyti skyrybų susitarimą, pagal kurį man būtų atitekęs butas ir didelė išmoka mainais į visišką mūsų reikalų konfidencialumą.
Marina iškart atmetė punktą, galėjusį apriboti mano bendradarbiavimą su tyrėjais, ir pareikalavo įprasto turtinio susitarimo, nesikišant į baudžiamąją bylą.
Galiausiai butas liko man, įskaičius kitą turtą, mano iki santuokos sukauptos santaupos buvo atkurtos, o bendros investicijos padalytos pagal nepriklausomą vertinimą.
Ginčijamais pervedimais pervestos lėšos buvo grąžintos į laikiną sąskaitą iki galutinio sprendimo, o bankas atskirai peržiūrėjo pažeidžiamos būklės klientų patvirtinimo priemonių keitimo procedūras.
Į naują butą persikėliau ne iš karto, nes pirmosiomis savaitėmis bijojau sėsti į automobilį, gerti siūlomą vandenį ir net užmigti viena.
Psichologė paaiškino, kad mano budrumas yra reakcija į tikrą patirtį, tačiau pamažu turiu neleisti jam viso pasaulio paversti to automobilio tęsiniu.
Antonas nemėgino manęs kontroliuoti prisidengdamas apsauga ir prieš atvykdamas lydėti į dar vieną posėdį visada paklausdavo, ar to noriu.
Šis paprastas įprotis paklausti sutikimo beveik skaudžiai primindavo skirtumą nuo santuokos, kurioje kiti žmonės vis dažniau iš anksto priimdavo sprendimus už mane.
Po metų teismas pripažino Julianą kaltu dėl kelių įrodytų epizodų, susijusių su neteisėtu poveikiu, finansiniais veiksmais ir schemos organizavimu kartu su kitais asmenimis.
Vanesai ir Markui buvo priimti atskiri nuosprendžiai pagal įrodytus jų veiksmus, o dalį kiekvienam pareikštų kaltinimų teismas atmetė dėl įrodymų stokos.
Išgirdusi nuosprendį nejutau triumfo, nes teisinga teismo sprendimo formuluotė akimirksniu nesugrąžina prarastų pasitikėjimo metų.
Tačiau pajutau palengvėjimą, kad niekas daugiau negalės man sakyti, esą tiesiog pavargau, esu pernelyg jautri ar prastai jaučiuosi.
Į darbą grįžau pamažu ir atidariau atskirą savo konsultacijų įmonės biurą — anksčiau šalia Juliano gėdijausi ją vadinti tikru verslu.
Pirmąjį stambų sandorį po skyrybų pasirašiau pati ir kelias sekundes žiūrėjau į rašiklį, prisimindama, kaip kadaise bijojau savo pačios parašų.
Nustačiau banko taisykles, reikalaujančias tik mano patvirtinimų, ir daugiau niekada nepatikėjau finansinių sprendimų kito žmogaus šeimos turto valdymo biurui.
Diktofonas liko daiktinių įrodymų archyve, tačiau nusipirkau tokį pat naują ir laikiau jį namuose, visiškai išsikrovusį, rašomojo stalo stalčiuje.
Jis nebebuvo nei ginklas, nei išsigelbėjimas, tik priminė, kad vieną dieną nustojau tikėti paaiškinimais, visiškai prieštaraujančiais mano pačios kūno siunčiamiems signalams.
Ilgiausiai užtruko vėl pradėti pasitikėti vandeniu, nes kelis mėnesius kiekvieną butelį atsidarydavau pati ir nepriimdavau gėrimų iš kitų.
Kartą Antonas padavė man kavos ir iškart stabtelėjo, paklausdamas, ar prieš pirmą gurkšnį noriu pati nuimti dangtelį ir patikrinti puodelį.
Pirmą kartą nusijuokiau iš šios baimės, paėmiau kavą ir supratau, kad saugumas kartais sugrįžta per pagarbą, o ne per drąsą.
Po dvejų metų netyčia pamačiau Marką prie teismo, kur jis buvo atvykęs dėl atskiros bylos ir po visų įvykių atrodė pastebimai pasenęs.
Jis nepriėjo, tik trumpai linktelėjo, o aš pirmą kartą nepajutau nei panikos, nei noro išgirsti iš jo dar vieną paaiškinimą.
Pasibaigus visiems procesams Julianas parašė man vienintelį laišką, kuriame pripažino naudojęsis pasitikėjimu kaip priemone mano gyvenimui valdyti.
Jis prašė ne atleidimo, o leidimo kada nors grąžinti pinigus, kuriuos po tų kelionių ir tyrimo išleidau gydymui bei terapijai.
Per advokatę atsakiau, kad būtinos išlaidos jau įtrauktos į susitarimus ir daugiau jokių mokėjimų iš jo man nereikia.
Svarbiausia tapo tai, kad nustojau matuoti teisingumą jo kančiomis po mūsų skyrybų, o ne tai, kiek jis prarado.
Vėl išmokau vakarais viena važiuoti namo, kas minutę netikrindama maršruto ir po kiekvieno vandens gurkšnio nebijodama atminties spragos.
Kartais ant galinės sėdynės guli tas pats krepšys su tradicine siūline lėle motanka, ir aš prisimenu moterį, kadaise sėdėjusią ant šaltų vonios kambario plytelių.
Ji manė turinti išklausyti įrašą iki galo, kad išgyventų, tačiau iš tiesų išsigelbėjimas prasidėjo anksčiau — kai ji pirmą kartą patikėjo savimi.
Dabar žinau: pasitikėjimas nereikalauja nuslopinti savo abejonių, o meilei niekada nereikia, kad žmogus prarastų sąmonę dėl svetimo patogumo.
