Aš visada maniau, kad pažįstu savo tėvą geriau nei kas nors kitas.
Jis buvo rutinos žmogus, sąžiningas, ir man jis buvo stabilumo įsikūnijimas.
Augdamas mačiau jį kaip paprastą, nuspėjamą žmogų.
Jis trisdešimt metų dirbo toje pačioje įmonėje, kasdien grįždavo namo tiksliai šeštą vakaro ir visuomet būdavo su mumis per šeimos vakarienes bei savaitgalio išvykas.
Jis niekada nepraleido mano gimtadienių, visada domėjosi mano mokykla ir, kiek man buvo žinoma, buvo tobulas vyras mano motinai.
Niekada nekvestionavau jo ištikimybės ar sąžiningumo.
Jis mane auklėjo pagal sunkų darbą, pagarbą ir sąžiningumą vertinančias vertybes.
Mane ramino tai, kad mūsų gyvenime niekada nebuvo jokios dramos ar skandalų.
Mūsų šeima buvo normali, gal net šiek tiek nuobodi, bet tvirta, ir aš dėl to buvau dėkingas.
Iki tol, kol ji pasirodė.
Jos vardas buvo Reičel, ir aš apie ją niekada nebuvau girdėjęs.
Vieną vakarą sėdėjau ant sofos, naršiau telefone, kai išgirdau atsidarant lauko duris.
Mano tėvo balsas skambėjo kitaip nei įprastai – jis su kažkuo kalbėjosi.
– Tėti? – pašaukiau eidamas prie prieškambario. – Kas čia?
Tėvas pasirodė tarpduryje, su šypsena, kuri atrodė per daug priverstinė.
Už jo stovėjo apie keturiasdešimties metų moteris, su ilgais tamsiais plaukais ir pasitikinčia laikysena.
Ji buvo graži – bet jos išvaizda atrodė keistai nederanti su mūsų namais.
Jos drabužiai buvo elegantiški, tikrai ne tokie, kokius kas nors vilkėtų per paprastą apsilankymą, o jos akyse buvo kažkas, ko negalėjau perprasti.
– Tai Reičel, – pasakė mano tėvas, jo balsas skambėjo kiek įsitempęs. – Ji… mano draugė.
Akimirkai sustingau, nustebęs.
Niekada nebuvau matęs savo tėvo tokio nervingo.
Jis atrodė nejaukiai, beveik nesavas.
Stengiausi paslėpti savo sumišimą ir priverstinai nusišypsojau.
– Malonu susipažinti, Reičel, – tariau, ištiesdamas ranką.
Reičel paspaudimas buvo tvirtas, bet jos žvilgsnyje buvo kažkas keisto.
Jis nebuvo priešiškas, bet intensyvus – tarsi ji žinotų kažką, ko aš nežinojau.
– Malonu susipažinti ir man, – atsakė ji, jos tonas buvo šiltas, bet atsargus.
Po kelių nejaukių pokalbio minučių Reičel išėjo, o mano tėvas atrodė labai skubantis ją išlydėti.
Pajutau nerimą – instinktyviai suvokiau, kad šiame susitikime buvo kažkas daugiau, nei man sakoma.
Niekada nebuvau matęs savo tėvo tokio sutrikusio, tokio nesavo.
Kita kelias dienas viskas atrodė normalu, bet jausmas, kad kažkas ne taip, niekur nedingo.
Mano tėvas elgėsi kitaip – buvo užsidaręs, išsiblaškęs, neįprastai tylus.
Dažnai atrodė paskendęs mintyse, o kai bandydavau jo paklausti, kas vyksta, jis tik nusišypsodavo ir sakydavo, kad viskas gerai.
Tačiau vieną vakarą viską išsiaiškino mano mama.
Sėdėjome prie vakarienės stalo, kai ji paklausė apie Reičel.
Iš jos balso supratau, kad ji ne šiaip smalsavo – ji irgi kažką pastebėjo.
– Kas ji, Džonai? – paklausė mama, jos balsas buvo ramus, bet jame slypėjo kažkas, ko negalėjau suprasti.
Mano tėvas sustingo viduryje kąsnio, jo šakutė sustojo ore.
Jis tylėjo.
Mama žiūrėjo jam į veidą, jos žvilgsnis buvo aštrus ir nepajudinamas.
Pagaliau, po ilgos tylos, tėvas padėjo šakutę ir giliai atsiduso.
– Ji yra iš mano praeities, – jo balsas buvo tylus. – Kažkas, ko nemačiau daugelį metų.
Mačiau, kaip mano mamos veidas sustingsta.
– Ką turi omenyje – iš tavo praeities? – jos balsas staiga tapo šaltesnis, griežtesnis.
– Reičel… – tėvas pradėjo, bet atrodė, kad nežino, kaip tęsti.
Jis atsikosėjo ir pažvelgė žemyn.
– Prieš sutikdamas tave mes buvome… artimi.
Prieš sutikdamas tave.
Tie žodžiai pakibo ore kaip grėsmė.
Mamos veidas išbalo, jos akyse matėsi sumišimas ir skausmas.
Aš nesupratau, ką jis bandė pasakyti, bet jaučiau, kaip įtampa tarp jų vis auga.
– Ką tu sakai, Džonai? – mama paklausė, jos balsas vos pastebimai virpėjo.
– Ką reiškia „buvote artimi“? Ar jūs buvote… kartu?
Tėvas nuleido akis į savo rankas ir neskubėjo atsakyti.
Atrodė, kad tiesa jam buvo per sunki.
Mačiau kaltę jo veide ir supratau, kad jis kažką nuo mūsų slėpė daugelį metų.
Pagaliau jis prabilo, jo balsas buvo vos girdimas:
– Taip. Aš ir Reičel buvome kartu. Aš su ja turėjau romaną.
Prieš daugelį metų, prieš mums susituokiant.
Tie žodžiai sprogo kaip bomba.
Mačiau, kaip mamos veidas suglemba iš šoko.
Ji visada tikėjo tėvo ištikimybe, besąlygiškai juo pasitikėjo.
O dabar jis prisipažino į kažką, kas visiškai sugriovė tą pasitikėjimą.
– Mes nebuvome tik draugai, – tėvas tęsė, jo balsas dabar drebėjo. – Aš buvau su ja, kai jau buvau su tavimi.
Bet kai tave sutikau, viską baigiau. Maniau, kad galėsiu palikti praeitį už nugaros, bet…
– Bet? – mama paklausė, jos balsas buvo aštrus, tarsi ji stengtųsi susitvardyti.
– Aš nenorėjau, kad tu sužinotum, – jis pažvelgė į ją maldaujančiomis akimis. – Maniau, kad galiu viską palaidoti.
Nenorėjau tavęs įskaudinti, bet Reičel grįžo į mano gyvenimą ir… aš nežinojau, ką daryti. Labai atsiprašau, Margaret.
Tą vakarą sėdėjome tyloje.
Mamos akys buvo tuščios, ji atrodė sugniuždyta.
Tėvas buvo tas žmogus, kurį visada laikiau pavyzdžiu, o dabar jis buvo tik kažkas, kas nuo mūsų slėpė skaudžią tiesą.
Reičel daugiau nebepasirodė, bet jos šešėlis liko mūsų namuose.
Aš visada maniau, kad žinau viską apie savo tėvą.
Bet dabar likau su klausimais, į kuriuos niekada negausiu atsakymų, ir šeima, kuri niekada nebebus tokia pati.
