Kiekvieną ketvirtadienį 15 val. jis pasirodydavo kaip laikrodis.
Ta pati motorinė vežimėlis, tas pats nusidėvėjęs geltonas JEGS kepuraitė ir visada – be jokių išimčių – šviežia raudonų rožių puokštė krepšyje.
Jis pravažiuodavo pro delikatesų skyrių, tiesiai keliaudavo į gėlių skyrių ir rinkdavosi pilniausią žiedų puokštę.
Tada jis pakeldavo jas ir giliai įkvėpdavo, tarsi kvapas vis dar neštų prasmę.
Vieną dieną mano kolegė Kira paklausė: „Ar šiandien ypatinga proga?“
Jis švelniai nusišypsojo.
„Ne šiandien. Tiesiog ketvirtadienis.“
Šis atsakymas mane sužavėjo.
Taigi, kitą savaitę smalsumas mane nugalėjo.
Sekiau jį po jo pirkimo.
Stebėjau, kaip jis lėtai krovė savo maisto prekes į seną pilką sedaną.
Jo rankos šiek tiek drebėjo, kai jis nušluostė prietaisų skydelį, prieš atidarydamas keleivio dureles.
Tada pamačiau ją.
Ji sėdėjo ten, elegantiška net ir išblukusiame megztiniame, jos pilki plaukai surišti aksomine juostele.
Jos akys žvelgė į priekį, neįsikūrusios, tarsi pradingusios vietoje, kurios niekas kitas negalėjo pasiekti.
Jis perdavė jai rožes, nieko nesakydamas.
Ji mirktelėjo į jas, tada švelniai sušuko: „Ar šios rožės iš vyriškio, kuris anksčiau nešdavo man gėles?“
Jis trumpam sustojo, tada tyliai atsakė: „Taip, brangioji. Kiekvieną ketvirtadienį.“
Jis pabučiavo ją į kaktą ir padėjo užsidėti saugos diržą, jo judesiai buvo švelnūs ir įprasti.
Aš stovėjau sustingusi, mano širdis suspausta krūtinėje.
Būti prisimenamam kaip svetimšaliui to žmogaus, kuris kadaise žinojo kiekvieną tavo dalį – tokia skausmo rūšis negali būti apibūdinta žodžiais.
Kitą ketvirtadienį jis sugrįžo.
Tas pats vežimėlis. Ta pati kepurė. Ta pati puokštė.
Bet šįkart jis paėmė antrą puokštę – mažesnę – ir įdėjo į ją sulankstytą raštelį.
Aš pastebėjau, kaip jis greitai įkišo raštelį atgal į puokštę, kai jis nukrito iš vežimėlio.
Tik trys ranka užrašyti žodžiai buvo matomi iš po sulankstyto lapo: „Jei ji…“
Kitą savaitę aš likau gėlių skyriuje, apsimesdama, kad naršau, tikėdamasi vėl pamatyti raštelį.
Jis atvyko, kaip visada, tyliai ir elegantiškai.
Jis pasirinko savo įprastas rožes, tada atsargiai išsirinko baltojų ramunių puokštę.
Aš stebėjau, kaip jis kažką užrašė ant mažos kortelės, ją sulankstė ir įdėjo tarp stiebų.
Negalėjau atsispirti.
„Pone,“ paklausiau švelniai, „ką raštelis sako?“
Jis pažiūrėjo į mane, jo akys buvo kupinos senatvės ir kažko giliau.
„Tiesiog maža priminimas,“ atsakė jis.
„Priminimas apie ką?“
Jis nusišypsojo, švelniai ir skausmingai.
„Apie tai, kas ji man yra. Ir kas ji visada buvo.“
Tai nebuvo apie pagalbą jai prisiminti praeitį.
Tai buvo apie pagalbą jai jausti dabartį – šilumą, meilę, ryšį, kuris niekada neišnyko.
Savaitę po savaitės stebėjau juos.
Kartais gėlės keitėsi.
Kartą vietoj ramunių buvo saulėgrąžos.
Jis paaiškino kasininkei: „Ji mėgo saulėgrąžas. Sako, jos primindavo jos sodą.“
„Jūs esate geras žmogus,“ atsakė ji.
Jis nusišypsojo. „Ne, aš esu laimingas.“
Tada vieną ketvirtadienį pamačiau, kad jų automobilis stovi ilgiau nei įprastai.
Priėjau, susirūpinusi.
Silas – jo vardas, aš sužinojau – sėdėjo nepajudėjęs už vairo, galva remiasi į vairą.
Keleivio durys buvo atidarytos, o puokštė išbarstyta ant sėdynės.
„Pone, ar viskas gerai?“ paklausiau.
Jis pakėlė akis, jos buvo raudonos.
„Ji prisiminė… tik trumpam.
Ji pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Silai, prisimeni saulėgrąžas?“
Ir tada vėl viskas išnyko.“
Jis trumpam sustojo, tada linktelėjo galva.
„Bet tas vienas momentas… jis buvo vertas kiekvienos gėlės.“
Po kelių savaičių aš vėl pamačiau jį – bet buvo antradienis.
Jis atrodė ramesnis, susikaupęs.
Jis išsirinko mažą vazoninę levandų augalą vietoj savo įprastų puokščių.
Kai jis praeidavo, jis pasakė: „Ji mirė šį rytą. Ramiai.“
„Apgailestauju,“ sušnibždėjau.
Jis linktelėjo.
„Dabar ji ramiai. Ir aš turiu visus tuos ketvirtadienius, visas tas gėles.
Jos yra mano, kad jas laikyčiau.“
Jis sakė, kad levanda bus jo virtuvės lange – ji mėgo kvapą.
Jis man papasakojo, kad rašteliai, kuriuos jis rašė, niekada nebuvo tik jai.
Jie buvo ir jam.
Būdas išlaikyti jų meilę gyvą, net kai žodžiai jau nepasiekdavo jos.
Ji kadaise buvo rašytoja, poetė.
Jos žodžiai buvo jo vedimo šviesa, o dabar jis naudojo savo, kad išlaikytų jos atmintį žydinčią.
Silas išmokė mane kažko, ko niekada nepamiršiu.
Kad meilė neišnyksta su atmintimi.
Ji neišnyksta, kai protas pradeda rūkti.
Tikra meilė išlieka. Ji pasirodo kiekvieną savaitę.
Ji atneša rožes, ramunes, saulėgrąžas – net levandas.
Ji kalba švelniai, tvirtai laiko rankas ir palieka raštelius, jei reikia.
Meilė, savo gryniausia forma, nėra tik apie praeities prisiminimą.
Tai apie jos pagerbimą dabartyje, vėl ir vėl, su kiekvienu paprastu veiksmu, padarytu išskirtiniu dėl atsidavimo.
Jei ši istorija jus palietė, pasidalykite ja su žmogumi, kuriam reikia priminimo, kad meilė išlieka – net kai atmintis nebeveikia.
Ir jei ji jus sujudino, duokite jai patikimą.
Nes kartais tyliausi gestai neša garsiausią tiesą.
