– Mama, nebūk nuobodi! Dėdė siūlo pavežėti, o tu sugalvoji kažką nesuprantamo!
„Neik ten, kur dirbi, ir nedirbk ten, kur vaikštai!“ – štai taip, švelnesne forma, skambėjo tėčio patarlė, tiksliau tiesa, kurios jis norėjo mane išmokyti.
Tėtis buvo išmintingas žmogus, gyvenimą matęs iš įvairių pusių.
Mes visada sutardavome, todėl stengiausi jo patarimais klausytis.
Žinoma, jaunystėje, ypač universitete, aš pernelyg nesirūpinau pasekmėmis ir flirtavau su gražiomis merginomis be jokių rimtų planų, tiesiog dėl abipusio malonumo.
Iš esmės, gyvenau lengvabūdiškai, bet visas savo romansus ir nuotykius, kaip sakoma, palikdavau už biuro slenksčio.
Tačiau gyvenimas kartais mėgsta pajuokauti, ir ne visada lengvai ar linksmai.
Naujoje darbovietėje kolektyvas buvo daugiausia jaunas ir daugiausia moterų.
Nors aš glaudžiai bendradarbiavau su kolegėmis, tiesioginiu jų viršininku nebuvau, o tai gerokai palengvino mūsų bendravimą.
Labiau mėgau neformaliai bendrauti su ištekėjusiomis moterimis – mūsų biuro flirto forma buvo draugiški pajuokavimai, dviprasmiški pokštai ir komplimentai: visi puikiai suprato, kad tai žaidimas, skirtas palaikyti tonusą ir jų moterišką žavesį, na, ir, žinoma, mano vyrišką savimeilę, ne daugiau.
Pripažinsiu, mintyse jau buvau pasiruošęs sutikti savo būsimąją pusę, o pažįstamas merginas vis dažniau slapta tikrinau: ar tiktų ji mano būsimai žmonai?
Kol kas šis testas visada buvo neigiamas.
Naiviai maniau, kad esu didis psichologas ir moterų charakterių žinovas, gebantis matyti giliau ir toliau.
Iš tiesų viskas buvo kur kas paprasčiau: aš tiesiog dar nieko nemylėjau ir net neįtariau, kad meilė ir blaivus apskaičiavimas – tai visai skirtingi dalykai.
Mūsų kolektyve buvo gana didelis personalo kaita: merginos tekėdavo, išeidavo motinystės atostogų, arba tiesiog palikdavo darbą pagal savo kaprizus.
Be to, tiesą sakant, mūsų kontora pagal atlyginimus ir prestižą nebuvo aukštame lygyje.
Mano pareigos dar buvo pakankamai gerai apmokamos, o merginų atlyginimai buvo gana maži.
Todėl naujos darbuotojos, ateinančios į vietas, likusias po ankstesnių, nieko nebestebindavo.
Aš priėjau susipažinti ir aptarti bendradarbiavimo sąlygas – merginų iš to skyriaus pareiga buvo priimti statistinius duomenis iš padalinių, apdoroti juos ir perduoti man, o aš jau ruošiau bendrą ataskaitą vadovybei.
Atrodytų, kas paprasčiau – perduoti statistiką tiesiai iš padalinių, bet taip tik atrodė.
Moterėlės padaliniuose puikiai mokėjo dirbti su popieriniais dokumentais, bet visiškai pasimetė, kai reikėjo perkelti juos į kompiuterinę formą.
Jų kompiuteriai nuolat strigdavo, programos neveikdavo, jos skambindavo mūsų sistemininkui, užduodavo tas pačias klausimus, kuriuos jam tekdavo kartoti telefonu moterims, visiškai nesuprantančioms kompiuterių ir netgi atvirai jų bijančioms.
Sistemininkas pykdavo dėl jų „kvailų“ klausimų ir grasindavo išeiti iš darbo.
Tuomet mūsų vadovybė parodė neeilinį sumanumą: moterims padaliniuose buvo atimti kompiuteriai, o mūsų biure priimtos jaunos merginos, puikiai išmanančios duomenų perdavimą internetu, ir viskas susitvarkė.
Merginos gaudavo ataskaitas telefonu, jas perkeldavo į tvarkingą kompiuterinę formą ir perduodavo toliau.
Kiekvienas užsiėmė tuo, ką sugebėjo, ir procesas, kaip sakoma, pajudėjo.
Iš anksto sužinojau apie naująją – Katė, jai 23-eji, išsiskyrusi, turi 5 metų dukrelę, kurią augina viena.
(RSP – kaip tokius paniekinamai vadina nuotakų rinkoje).
Šiek tiek susitraukiau – prasidės ligos atostogos priežiūrai ir kiti malonumai.
Pakalbėjau apie tai su merginų skyriaus vedėja Tatjana ir nuėjau susipažinti su pačia Kate.
Ji atrodė ne vyresnė nei 19–20 metų, ir atrodė kiek sutrikusi.
Parodžiau jai kai kuriuos darbo momentus, paprašiau, kad iškilus neaiškumams iškart kreiptųsi į mane, atidžiai stebėtų savo pareigas ir neklaidžiotų, gavau šiek tiek drovų, bet dėkingą žvilgsnį į nustebinančiai ryškias mėlynas akis.
Prasidėjo įprasti darbo dienų rūpesčiai.
Naujoji gerai susitvarkė, rimtų klaidų nedarė.
Ir su dukrele problemų nebuvo: pasirodo, močiutė (Katės mama) gyveno netoliese ir visada galėjo padėti, jei vaikas susirgtų ar darželis užsidarytų.
Kodėl mūsų merginos nemėgo naujosios?
Ne tik nemėgo, bet ir nelaikė savąja.
Objektyviai jos niekuo nepriekaištavo: dirbo gerai, nieko neišdavė, elgėsi kukliai.
Katės statusas kaip RSP taip pat negalėjo būti nemalonumo priežastimi: bent dvi mūsų darbuotojos turėjo tokį statusą, bet problemų dėl to nepatirdavo.
Aš nesigilinau į moterų psichologijos vingrybes, man svarbiausia buvo aiškus darbas, o kas ką ir kodėl nemyli, manęs neliečia.
Tą dieną aš truputį anksčiau išėjau iš biuro, kad užsukčiau į vieną iš mūsų padalinių patikslinti kai kurių klausimų.
Lijo nuobodus rudens lietus, kartais rimdavo, kartais virsdavo liūtim.
Per tokius tylėjimus pravažiuodamas autobuso stotelę pamačiau pažįstamą figūrą, skubančią link jos: tai buvo Katė su dukrele.
Nemaniau, kad jos laikė skėčio, o lietus, regis, ruošėsi naujai atakai prieš bejėgius pėsčiuosius.
Prispaudžiau save prie šaligatvio, nusileidau langą ir tyliai sušaukiau: „Katė!“.
Jauna moteris instinktyviai pasitraukė nuo kelio, tik po to atpažino pažįstamą veidą ir kiek atsipalaidavo.
– Sėskitės, merginos, – nusišypsojau atidaręs galines dureles, – pavešiu jus, nes dabar lietus gali smarkiai užplūsti…
– Oi, kam, mes autobusu važiuosim! – susigėdo Katė.
– Mama, nebūk nuobodi! Dėdė siūlo pavežėti, o tu sugalvoji kažką nesuprantamo!
Katė šiek tiek sutriko, bet dukrai neprieštaravo.
Jos įsėdo į mašiną, ir lietus užkrito iš peties.
– Kur važiuojam? – paklausiau.
– O tu į kurią pusę? Mes iš tiesų gyvename Gimnazijos gatvėje, bet jei tau ne ta pusė…
– Gimnazijos, tai Gimnazijos! Man, iš esmės, pakeliui! – truputį pamelavau.
– U-ra, mums pakeliui! – džiaugsmingai sušuko mažoji, iškišdama savo gražią veidelį su strazdanomis pro priekinių sėdynių tarpą.
– O kaip tave vadina?
– Dukra, ar žinai, kad su vyresniais reikia kalbėti „jūs“?
– Bet tu su dėde „tu“? Kodėl man negalima?
– Nes jis vyresnis už tave.
O mes su juo „tu“, nes pažįstami, kartu dirbame.
– Jis tavo viršininkas?
– Ne, tik kolega, – kažkodėl susigėdo Katė.
– Aš esu dėdė Saša, – nusišypsojau, o kadangi stovėjome prie šviesoforo, ištiesiau ranką paspaudimui, visai pamiršęs, kad tai maža mergaitė, o ne suaugusi dama.
– Vau, dėdė Saša! – sušuko mažylė ir pliaukštelėjo man delną.
– Aš irgi Saša, bet ne dėdė! Mama, girdi? Mes su dėde vardu!
– Tai kur jums Gimnazijos gatvėje, kuris kampas? – šyptelėjau.
– Nr. 8, tai Trofimovo kampas.
– Ei, stop! O į parduotuvę? Tu juk norėjai man pyragėlį nupirkti! – nusistebėjo Saška.
– Iš tiesų, pyragėlį nori nupirkti tu, o mane tiesiog šantažavai, – nusišypsojo Katė, – aš norėjau nupirkti ką nors naudingesnio vakarienei.
Saša, labai ačiū, kad pavežei, dabar mes namo, o aš vėliau pati nueisiu ir nusipirksiu, ko reikia.
– Jei ką, aš neskubu, galiu palaukti jūsų prie parduotuvės ir paskui pavežti namo!
– Ne, Saša, ačiū, nereikia! Mes tave jau ir taip pilnai apkrovėm.
Viskas, mano dukrele, išsikrauk, kol lietus aprimo, šiandien važiavimų pabaiga!
Jos balse buvo kažkas tokio… kategoriško, galima sakyti.
Norėjau pasiūlyti Sančiai pyragėlį nuo savęs, bet pajutau, kad tai būtų nereikalinga.
Mergaitė taip pat neprieštaravo, truputį nuliūdo, bet išlipo iš mašinos be skandalo.
Šis epizodas neturėjo tiesioginio tęsinio: keletą kartų dar pavežiau merginas savo mašina – kartą visiškai netikėtai sutikęs jas mieste, kitą – specialiai susiplanavęs susitikimą.
Viskas buvo labai miela, su Saška linksmai bendravome, Katė tarsi tikėjo mūsų atsitiktinumu, bet toliau nieko nevyko.
Bandžiau užsiminti apie susitikimus dviese, bet ji labai taktiškai nutraukdavo temą, o aš pernelyg nespaudžiau: mergina man patiko, su jos dukra mes puikiai sutardavome, bet jokių ypač giluminių jausmų nebuvo.
Paprastos intrigos nesinorėjo pradėti, prisimindamas tėčio tiesą, kurią jis man įkalė į galvą, o rimtam romanui reikėjo įveikti stiprius kliuvinius: aš buvau laisvas, viengungis, turėjau darbą ir būstą, kitaip tariant, laikytas geidžiamu jaunikiu.
O Katė – kaip pažiūrėsi – vieniša mama, RSP, nuomojamame bute, be išsilavinimo ir rimto darbo.
Mano giminė ir aplinka tikrai būtų griežtai pasipriešinę šiam nesuderinamumui ir padarę viską, kad jį sugriautų.
Jei būtume turėję geležinę valią ir stiprią meilę iš abiejų pusių, galbūt būtų įveikę bendrą priešiškumą, bet deja, nei jausmų, nei valios nebuvo…
Mes su Kate likome draugiškuose santykiuose, o po pusantro metų aš vedžiau kuklią studentę Olą, sukūrėme stiprią šeimą, gimė sūnus, ir mes esame laimingi.
Katė su Sančia, girdėti, taip pat rado tinkamą vyrą, išsiskyrusį ir mažai geriantį, kažkur išvyko, ir aš apie juos nieko nežinau.
Iki šiol labai gailiuosi, kad taip ir nenupirkau Sančiai pyragėlio – nei tada, nei vėliau…
