Užkopiau ant kopėčių, kad nupjaučiau šakas, kai staiga mano šuo pagavo kelnių apačią dantimis ir patraukė mane žemyn.
Tą akimirką pradėjau suvokti jo keistų veiksmų priežastį.
Ši diena išlieka ryškiai mano atmintyje.
Rytmečio dangus buvo sunkus, prisotintas tamsių debesų, oras tirštas ir judėjimo nepasižymintis, tarsi tyla prieš audrą.
Atrodė neišvengiama, kad netrukus lis.
Vis dėlto nusprendžiau neatidėlioti savo darbo – reikėjo nupjauti išdžiūvusias šakas nuo seno obuolių medžio šalia namo.
Kopėčios jau buvo paruoštos, ir nepaisant grėsmingos oro situacijos, nusprendžiau užbaigti darbą.
Priklausiau kopėčias prie kamieno ir pradėjau lipti.
Ėjau tik kelis žingsnius, kai pajutau staigų patraukimą iš už nugaros.
Pažvelgusi atgal, sustingau netikėjimu.
Mano šuo lipo paskui mane.
Jo letenos slydo ant laiptelių, nagai braižė metalą, o akys tvirtai įsikibo į mano.
„Ką tu darai?“ paklausiau.
„Lik žemyn!“
Bandžiau jį atstumti, bet jis vėl atsistojo ant užpakalinių kojų, remdamasis priekinėmis ant laiptelių.
Tada jis įkando į kelnių audinį ir patraukė taip staigiai, kad beveik atsigriuvau atgal.
„Ei! Tu išprotėjai?“ sušukau.
„Paleisk!“
Bet jis atsisakė.
Įsikibęs letenomis, jis traukė dar stipriau, ryžtingai stengdamasis mane nustumti žemyn.
Erzuliui kovojo su keista nerimo banga.
„Kodėl jis taip elgiasi?“ pagalvojau.
„Ar tai kokia nors žaidimas?“
Tačiau jo žvilgsnis turėjo kažką skubesnio – tvirtinimą, įspėjimą.
Tarsi jis norėtų pasakyti: „Nekopk.“
Vėl jį atstumiau, pakeldama balsą:
„Eik! Sustok! Leisk man ramiai pabaigti šias šakas!“
Bet vos pakilau aukščiau, jo žandikauliai vėl užsikabino už mano kojos, traukdami žemyn.
Mano laikysena paslydo, o krūtinė prisipildė baimės – vienas netinkamas judesys ir galėjau nukristi.
Sustingau, sunkiai kvėpuodama.
Mintis kirto per galvą: jei tai tęsis, tikrai nukrisiu ir rimtai susižeisiu.
Turėjau priimti sprendimą.
Nusileidusi žemyn, aš žiūrėjau į jį griežtu žvilgsniu ir šnibždėjau:
„Gerai. Kadangi esi toks gudrus, eini ant grandinės.“
Jis nuleido galvą, pilnas kaltės, bet aš vis tiek nuvedžiau jį į voljerą ir pririšau.
Įsitikinusi, kad dabar galėsiu dirbti be trikdžių, grįžau prie kopėčių.
Vos jas vėl paėmiau, pasiruošusi lipti, nutiko netikėta.
Pagaliau supratau jo desperatiško elgesio priežastį.
Dega blyksnis perskėlė dangų.
Tūžmingai griaudėjo žaibas.
Žaibas trenkė tiesiai į obuolių medį, kur planavau kopti.
Žievė sprogo kibirkščių švytėjimu, dūmai tvyrojo ore.
Aš atšokau atgal, drebančiomis rankomis saugodama veidą.
Ilgą akimirką stovėjau stovėdama vietoje, negalėdama kvėpuoti.
Tada supratau: jei ne mano užsispyręs šuo, būčiau ten, aukštai ant kopėčių, tiesiai prie medžio viršūnės, kai trenkė žaibas.
Ši mintis mane sušaldė.
Aš atsisukau žiūrėti į jį.
Jis stovėjo prie voljero, grandinė buvo įtempta, jo žvilgsnis tvirtas ir pilnas kažko gilesnio nei žodžiai.
„Mano Dieve,“ prunkštelėjau, drebulys bėgo per odą.
„Tu mane išgelbėjai.“
Nusileidusi šalia jo, apkabinau jo kaklą.
Jis švelniai vizgino uodegą, tarsi sakydamas, kad tiksliai žino, ką padarė.
Ir tuo momentu supratau tiesą: kartais mūsų gyvūnai jaučia ir supranta tai, ko mūsų protas negali.
