Inga Petrovna maišė barščius taip, tarsi virtų ne daržovių sriubą vištienos sultinyje, o stebuklingą eliksyrą sėkmei prisivilioti.
Virtuvėje tvyrojo ta ypatinga, tiršta tvankuma, kuri būna tik žiemą blokiniuose namuose, kai radiatoriai kaitina taip, lyg norėtų atpirkti ledynmetį, o lango praverti negali — skersvėjis iš karto kerta per strėnas.
Laikrodis rodė be penkiolikos septynias.
Strateginio laukimo metas.
Inga padėjo samtį ir kritiškai apžiūrėjo stalą.
Lašiniai su rausvomis gyslelėmis, supjaustyti plonais, beveik permatomais griežinėliais.
Juoda duona — ta pati „Borodinskaja“, kieta ir drėgna.
Grietinė dubenėlyje.
Žalumynai, kurių ryšulėlis šiandien kainavo tiek, kad norėjosi krapus auginti ant palangės vietoj pelargonijų.
Viskas buvo paruošta brangaus svečio priėmimui.
Brangaus visomis prasmėmis.
Valerijus Sergejevičius, išvaizdus vyras su kilnia žilstelėjusia smilkinių sruoga ir gebėjimu nešioti šaliką taip, tarsi būtų ne taksi parko dispečeris, o nepripažintas menininkas, Ingos gyvenime pasirodė prieš tris mėnesius.
Susipažino klasikiniai — poliklinikoje eilėje, fizioterapijos kabinete.
Inga gydė kelį, Valera — petį.
Bendras skausmas, kaip žinia, suartina geriau nei bendras juokas.
Iš pradžių buvo pasivaikščiojimai.
Valera gražiai kalbėjo apie politiką, peikė jaunimą, kad tie „telefone gyvena“, ir žavėjosi, kaip Inga laiko nugarą.
Paskui pasivaikščiojimus pakeitė arbatėlės.
O paskutinį mėnesį Valera perėjo į „pilno pansiono“ režimą, ateidamas vakarienės su vokiško traukinio punktualumu.
Prieškambaryje reikliai uždainavo durų skambutis.
Inga atsiduso, pasitampė namų suknelę ir nuėjo atidaryti.
Širdis išdavikiškai nekrustelėjo.
Anksčiau krustelėdavo, o dabar ten, krūtinėje, įsijungė kažkoks skaitiklis, tyliai skaičiuojantis nuostolius.
— Bon suar, mano karaliene! — Valera stovėjo tarpduryje, nuo šalčio paraudęs, kvepiantis gatve ir pigiu tabaku.
Jo rankos buvo demonstratyviai tuščios.
Nei gėlytės, nei šokolado, net kokios varganos duonos bandelės.
— Labas, Valerai, užeik, — Inga pasitraukė į šoną.
Valera įprastai nusispyrė batus (reikėtų kilimėlį išskalbti, vėl prinešiojo), pakabino striukę ir šeimininkiškai patraukė į vonią.
Vandens čiurlenimas, energingas šnarpštimas.
— Ingusja! — atsklido iš vonios.
— Ar galima šviežią rankšluostį?
Šitas kažkoks drėgnas.
Inga iš spintos ištraukė švarų frotinį rankšluostį.
„Drėgnas jis, — pagalvojo ji, mesdama rankšluostį ant skalbimo mašinos.
— Žinoma, drėgnas.
Vakar tu juo ir šluosteisi, o pakabinti ant džiovyklės — čia aukštoji matematika, tam reikia dviejų aukštųjų.“
Prie stalo Valera pasikeitė.
Pamatęs barščius, jo akys sužibo plėšriu blizgesiu.
— Oi, Inga Petrovna, — sumurkė jis, užsikišdamas servetėlę už marškinių apykaklės.
— Tu tiesiog burtininkė.
Mūsų laikais, kai visur vien chemija ir GMO, rasti tokią šeimininkę — tai kaip lobį iškasti.
Jis valgė godžiai, greitai, skaniai čepsėdamas.
Inga žiūrėjo, kaip dingsta jo burnoje lašiniai, kaip mažėja duona, ir galvoje sukosi skaičiai.
Kiauliena pabrango penkiolika procentų.
Vištiena — dešimt.
O Valera valgė taip, tarsi jo viduje gyventų nedidelis, bet labai ėdrus kaspinuotis.
— Skanu? — paklausė Inga, parėmusi skruostą ranka.
Pati ji prie maisto neprisilietė.
— Dieviška! — atsiduso Valera, nusivalydamas lūpas duonos plutele.
— Mama mano, aišku, irgi gamina, bet pas ją viskas dietiška, garuose.
O vyrui, pati supranti, energijos reikia.
Mėsos reikia.
Mama.
Zinaida Markovna.
Nematomas trečias jų vaišių dalyvis.
Pasak Valeros, tai buvo šventos sielos ir trapios sveikatos moteris, kuriai reikėjo nuolatinio finansinio dalyvavimo.
— Valerai, — Inga pradėjo iš tolo, kol jis dėjosi dar papildomai.
— Aš čia gavau sąskaitą už elektrą.
Prisukta nemažai.
Ir vanduo taip pat.
Valera akimirkai sustingo su šaukštu prie burnos, jo veidas įgavo gedulingą išraišką.
— Taip jau, nuo dirbančiųjų plėšia tris kailius, — liūdnai atsiduso jis.
— Pas mamą šį mėnesį išvis katastrofa.
Dingo importiniai vaistai, teko imti analogus, o jie tris kartus brangesni, įsivaizduoji?
Aš viską, ką turėjau, jai atidaviau.
Pats štai senais batais vaikštau, padas tuoj nukris.
Jis demonstratyviai pajudino koja po stalu.
Inga tuos batus žinojo.
Visai padorūs, odiniai, dar porą sezonų tarnaus.
— Aš apie tai, Valerai, — Inga nuleido balsą, stengdamasi, kad neskambėtų kaip priekaištas, — gal mes kaip nors mesimės?
Na, bent jau maistui.
Aš juk irgi ne milijonieriaus dukra, mano atlyginimas archyvinis, ne aukso kasyklos.
Valera padėjo šaukštą.
Jo žvilgsnyje atsirado sužeisto elnio įsižeidimas.
— Inga…
Aš nesitikėjau.
Mes gi apie aukštus dalykus, apie jausmus…
Negi ta niekinga buitis atsistos tarp mūsų?
Maniau, tu mane supranti.
Man dabar sunkus laikotarpis.
Laikini sunkumai.
Kai tik susitvarkysiu su mamos sveikata, aš tave auksu apipilsiu!
Prisiekiau!
„Auksu apipils, — pagalvojo Inga, žiūrėdama į barščių dėmę ant staltiesės.
— Tu bent kartą makaronų pakelį nupirktum, aukso ieškotojau.“
Bet garsiai ji nieko nepasakė.
Moteriškas gailestis — baisus dalykas.
Lyg ir supranti, kad tave naudoja, o vis tiek tikiesi: na štai dabar, na štai tuoj, jis gi geras, jis gi malonus, tiesiog aplinkybės tokios.
Savaitė praėjo griežto taupymo režimu.
Inga, kad pamaitintų savo „husarą“, pradėjo gudrauti.
Pirko vištų nugarėles sriubai, ieškojo akcijų „2 už 1 kainą“ tolimame prekybos centre, tampė sunkius krepšius, nusiplėšdama rankas.
O Valera ateidavo, valgydavo, girė, žiūrėdavo televizorių ant sofos ir išeidavo nakvoti pas save, teisindamasis, kad „mama jaudinasi, jeigu aš vėlai neatsiliepiu“.
Atomazga įvyko penktadienį.
Diena buvo sunki: darbe — avralas, viršininkė siautėjo, o lauke nuo ryto pylė bjaurus lietus su šlapdriba, paversdamas šaligatvius čiuožykla.
Inga grįžo namo apsikrovusi kaip nešulinis mulas.
Vienoje rankoje — maišas su bulvėmis ir kopūstais (sunku, bet pigu turguje), kitoje — tinklelis su svogūnais ir pieno butelis.
Nugarą maudė, o kelis, tas pats, kurį gydė, kiekviename žingsnyje primindavo apie save aštriu skausmu.
Prie laiptinės sustojo taksi.
Geltonas automobilis su šaškėmis.
Durys atsidarė, ir iš ten, krenkšdamas, ėmė lipti Valera.
Inga sustojo, kad atgautų kvapą ir pasisveikintų.
Bet žodžiai įstrigo gerklėje.
Valera buvo ne vienas.
Tiksliau, jis buvo vienas, bet jį lydėjo krovinys.
Jis ištraukė iš galinės sėdynės du milžiniškus, pilvotus, blizgius maišus su elitinės delikatesų parduotuvės logotipu, į kurią Inga užeidavo tik kaip į ekskursiją — pažiūrėti į kainas ir siaubingai nustebti.
Maišai buvo sunkūs.
Rankenos įsitempė kaip styga.
Viršuje, erzindama vaizduotę, kyšojo rimtos žuvies uodega — ne kokio menkės pakaitalo, o kilnios upėtakio ar lašišos.
Pro pusiau permatomą maišo šoną švietė kietos rūkytos dešros lazda, ikrų stiklainis (toks žalias, būdingas) ir dėžutė brangių saldainių.
— O! Ingusja! — Valera ją pamatė ir akimirkai sutriko, bet tuoj pat užsidėjo savo firminę šypseną.
— O aš štai… pas mamą užsukti važiuoju.
Nusprendžiau lauktuvių nuvežti.
Senutei gi mažai džiaugsmo liko, tik ką nors skanaus suvalgyti.
Inga pažiūrėjo į savo krepšius.
Purvinos bulvės.
Svogūnai, nuo kurių byrėjo lukštai.
Pienas „raudonos kainos“ akcijoje.
Tada ji pakėlė akis į Valeros „maisto karavaną“.
— Geros lauktuvės, — Ingos balsas užkimęs.
— Raudona žuvelė?
Ikrų?
— Nu taip, — Valera persimetė maišus patogiau, jo veidas paraudo nuo įtampos.
— Gydytojas sakė — fosforo reikia, vitaminų.
O dešrytę ji mėgsta sausai rūkytą, kad plonai pjaustyti ir mėgautis.
Aš gi mamai nieko negailiu, pats badausiu, o jai nupirksiu.
„Badaus, — atsiliepė Ingos galvoje.
— Mano virtuvėje.“
— Klausyk, Ingus, — Valera susigūžė nuo vėjo.
— Kad jau susitikom… tu namo?
Aš dabar pas tave užšoksiu, tuos maišus koridoriuje numesiu, kad netampyčiau.
Greitai pavakarieniausim, aš taip išalkau, jėgų nėra, visą dieną ant kojų!
O paskui išsikviesiu taksi ir pas mamą viską nuvešiu.
Nes rankos plyšta, sąžiningai.
Tame pasiūlyme buvo tiek paprastumo ir įžūlumo, kad Inga net iš karto nesusigaudė, ką atsakyti.
Jis siūlė jos butą paversti sandėliuku, o ją pačią — viešojo maitinimo punktu, kad delikatesai išliktų kitai vietai.
— Einam, — trumpai pasakė Inga.
Jie įėjo į liftą.
Pakvipo sausai rūkyta dešra ir brangia žuvimi.
Tas kvapas, sodrus, šventiškas, tarsi išstūmė visą orą iš kabinos.
Valera šnopavo, prispaudęs maišus prie savęs kaip savo vaikus.
— Oi, kainos, Inga, oi kainos! — pradėjo jis įprastą dainelę, liftui šliaužiant į penktą aukštą.
— Tu net neįsivaizduoji, kiek ten palikau.
Pusę avanso!
Bet juk tai šventa…
— Šventa, — aidu pakartojo Inga.
Durys atsivėrė.
Inga atsirakino butą.
Valera pirmas įgriuvo į prieškambarį, su palengvėjimo atodūsiu nuleido savo lobius ant grindų, šalia batų lentynos.
— Uf!
Viskas, rankos dreba.
— Jis pradėjo segtis striukę, jau nujausdamas jaukumą.
— Kas pas mus šiandien, Ingus?
Jaučiu, kotletais kvepia?
Ar kukuliais?
Aš dabar dramblį suėščiau!
Inga lėtai padėjo savo maišus su bulvėmis ant spintelės.
Nusimovė kepurę.
Pažvelgė į save veidrodyje.
Pavargusi moteris su raukšlelėmis prie akių, nebrangiu pūkiniu.
O šalia — nuo šalčio paraudęs, gyvenimu patenkintas vyras, atėjęs „greitai pavalgyti“.
Ji staiga labai aiškiai pamatė vaizdą: štai jis dabar atsisės prie jos stalo.
Valgys jos kukulius, kuriems ji vakar vakare sukdavo faršą, vietoj to, kad žiūrėtų serialą.
Gers jos arbatą su cukrumi.
O koridoriuje, per metrą nuo jo, stovės ikrai ir upėtakis, nupirkti už pinigus, kurių jam „nėra“, kad nupirktų batoną šiai virtuvei.
Tai buvo ne šiaip godumas.
Tai buvo nepagarba.
Totalus, kurtinantis abejingumas, suvyniotas į gražių žodžių popierių.
— Valera, — tyliai tarė ji.
— A? — jis jau traukėsi antrą batą.
— Apsiauk atgal.
Valera sustingo su vienu batu rankoje, balansuodamas kaip garnys.
— Nesupratau.
Tu ką, Inga?
Kas nors atsitiko?
Vamzdis trūko?
— Trūko, Valera.
Mano kantrybė trūko.
— Tu apie ką? — jis dar šypsojosi, bet šypsena tapo sutrikusi ir kvailoka.
— Aš gi valgyt noriu.
Tu gi pati kvietei…
Inga priėjo prie blizgių maišų.
— Tu savo mamai šaldytuvą aukščiausiu lygiu prikrovei?
Šaunuolis.
Giriu.
Metų sūnus.
Tai eik pas mamą.
Tegul ji tau sumuštinį su ikrais padaro.
Arba žuvelę iškepa.
O pas mane, žinok, socialinė valgykla užsidarė inventorizacijai.
Visam laikui.
— Tu… tu mane išvarai? — Valera nuleido kojinėtą koją ant purvino kilimėlio.
Jo akys išsiplėtė.
— Dėl maisto?
Inga, čia žema!
Priekaištauti vyrui kąsniu duonos?
Nesitikėjau iš tavęs tokio smulkmeniškumo!
— Smulkmeniškumas, Valera, — tai kai sveikas briedis tris mėnesius ėda pas moterį, kuri uždirba mažiau už jį, ir dar kiekvieną kapeiką ant jos taupo, kad nusipirktų delikatesų į kitus namus.
Čia ne smulkmeniškumas, čia kiaulystė.
— Bet tai ligotai mamai! — cyptelėjo Valera, ir jo kilnus baritonas sutrūko.
— Tai eik pas mamą! — Inga pakėlė balsą, ko paprastai nedarydavo.
— Eik ir valgyk ten!
Su visu fosforu ir omega-3!
Gal sąžinė ataugs!
Ji plačiai atidarė įėjimo duris.
Iš laiptinės pūstelėjo šaltis.
— Pasiimk savo davinius ir dink.
Valera paraudo.
Tada išbalo.
Tada jo veidas dėmėmis nuėjo.
Jis suprato, kad vakarienės nebus.
Kukuliai atšaukti.
Šilta virtuvė ir minkšta kėdė atšaukti.
Jis skubiai, painiodamasis rankovėse, užsimetė striukę.
Sgriebė savo maišus.
Juose sužvangėjo stiklas.
— Kvaila! — išspjovė jis, jau stovėdamas tarpduryje.
— Isterikė!
Sena merga!
Kam tu reikalinga su savo kotletais!
Aš pas tave iš gailesčio vaikščiojau!
— Bėk, dėde Mity, — šyptelėjo Inga, prisiminusi klasiką.
— O tai ikrai sušils, suges.
Ji trenkė durimis tiesiai prieš jo nosį.
Garsiai.
Sultingai.
Taip, kad, matyt, net tinkas pabyro.
Užrakino spyną dviem apsisukimais.
Paskui užkabino grandinėlę.
Ir dėl visa ko patraukė rankeną.
Tyla.
Inga atsirėmė nugara į duris ir užsimerkė.
Širdis daužėsi kažkur gerklėje.
Rankos drebėjo.
„Na štai ir viskas, — pagalvojo ji.
— Vėl viena.“
Ji lėtai nuėjo į virtuvę.
Pasiėmė savo pirkinius.
Išvertė bulves į stalčių po kriaukle.
Išsitraukė pieną.
Ant viryklės keptuvėje troško kukuliai pomidorų padaže.
Kvapnūs, minkšti.
Inga pasiėmė lėkštę.
Įsidėjo tris gabalėlius.
Gausiai užpylė padažu.
Atsipjovė gabalą juodos duonos.
Įsipylė stikliuką — ne valerijono, o naminės spanguolių trauktinės, kuri stovėjo spintelėje „peršalimui“.
— Na, už praregėjimą, — tarė ji tylai.
Išgėrė.
Užkando kukuliais.
Dieve, kaip tai buvo skanu.
Ir svarbiausia — niekas čepsėjo prie ausies, niekas nepradėjo samprotauti apie geopolitiką pilna burna, ir niekas nežiūrėjo į jos lėkštės kąsnį vertinančiu žvilgsniu.
Kišenėje sucypsėjo telefonas.
SMS.
Nuo Valeros.
„Inga, tu per daug įsikarščiavai.
Aš pasiruošęs atleisti tavo protrūkį.
Pakalbėkim viską ramiai.
Aš stotelėje, šalta.“
Inga krenkštelėjo, ištrynė žinutę ir įtraukė numerį į juodąjį sąrašą.
— Šalk, šalk, vilko uodega, — suburbėjo ji, braukdama lėkštę duonos minkštimu.
Priekyje laukė ilgas, ramus vakaras.
Rytoj — laisvadienis.
Ir visas puodas kukulių, kurių dabar užteks trims dienoms.
O už sutaupytus pinigus galima ir save palepinti.
Nusipirkti, pavyzdžiui, pyragaitį.
Arba naujas šlepetes.
