Aš ramiai atsakiau: maistas parduotuvėje, o mes su sūnumi išskrendantame atostogų.
Michailas suirzęs nustūmė lėkštę.
Dugnoje vienišai gulėjo tušti makaronai, vos pabarstyti pigiu tarkuotu sūriu.
Šios vakarienės vaizdas jam kėlė buką nuoskaudą — jis visą dieną arė statybose, o namuose jo laukė „tuščia lėkštė“.
— Valia, aš nesupratau, o kur pagrindinis patiekalas? — Michailas stengėsi kalbėti ramiai, bet balsas virpėjo nuo įtampos.
— Kur mėsa? Kur bent koks padažas? Aš vyras, man reikia jėgų, o ne šito plastiko.
Valentina net neatsisuko.
Ji stovėjo prie kriauklės, susikaupusi šveitė seną puodą.
Jos nugara, aptraukta naminiu chalatu, atrodė kaip akmeninė siena, pro kurią neprasibrausi nei prašymais, nei priekaištais.
— Maistas parduotuvėje, Miša, — atsakė ji, ir jos balsas buvo sausas kaip senas džiūvėsis.
— Ant prekystalių guli.
— Gražus, šviežias, pakuotėse.
— Išsirink bet kurį, sumokėk ir gamink.
— Pas mus dabar kiekvienas pats už save, ar ne taip tu nusprendei prieš mėnesį?
Michailas sustingo, nežinodamas, ką atsakyti.
Atmintyje iškilo jų nesenas pokalbis, kai jis paskelbė, kad nuo šiol didžiąją dalį savo algos atidės į asmeninį „kaupimo fondą“.
Jam labai norėjosi pakeisti automobilį.
Kaimynas Serega jau du kartus per metus atnaujino mašiną, ir Michailas jautėsi menkavertis su savo dvejų metų senumo užsienietišku automobiliu.
— Aš kaupiu svarbiam reikalui, Valia! — Michailas pakilo nuo stalo, kėdė sugirgždėjo per linoleumą.
— Mums reikia statuso.
— Kad žmonės matytų: mes tvirtai stovime ant kojų.
— O tu dėl gabalo kiaulienos skandalą lygioje vietoje keli.
— Žmonės mato, kad Romka išaugo iš pernykštės striukės, — Valentina pagaliau atsisuko.
— Rankovės trumpos, per pečius spaudžia.
— Bet tau tai nė motais.
— Tau svarbiau, ką Serega pasakys apie tavo odinį saloną.
Jų vieninteliame kambaryje, kuris buvo ir miegamasis, ir vaiko kambarys, sujudėjo Romka.
Berniukas darė namų darbus prie mažo staliuko, stengdamasis netrukdyti tėvams.
Michailas pažvelgė į sūnų ir pajuto sąžinės dūrį, bet greitai jį užgniaužė mintimi, kad nauja mašina — tai irgi šeimai.
— Statusas — tai investicija! — Michailas pagriebė striukę.
— Eisiu pats nusipirkti maisto.
— Jei šituose namuose šeimininkė pamiršo, kaip maitinti vyrą.
Jis išėjo į koridorių, trenkdamas durimis.
Laiptinėje tvyrojo drėgmės kvapas.
Michailas nusileido žemyn, užėjo į artimiausią prekybos centrą ir prisikrovė paruoštų pusgaminių.
Kišenėje nemaloniai degino — jis leido pinigus, kurie turėjo keliauti į „fondą“.
Grįžęs jis rado Valentiną kambaryje.
Ji sėdėjo ant sofos, kuri jiems tarnavo kaip lova, ir atidžiai skaitė kažkokį bukletą.
Ant viršelio mėlynavo jūra, o palmės linko virš balto smėlio.
— Kas čia dar? — Michailas numetė maisto paketą ant stalo.
— Vėl svajonės apie neįmanomą?
— Kodėl gi neįmanomą? — Valia pakėlė į jį aiškų, visiškai ramų žvilgsnį.
— Aš jau viską paskaičiavau.
— Per rudens atostogas mes su Romka skrendame prie jūros.
— Aš užsakiau kelionę.
Michailas pajuto, kaip jam išdžiūvo gerklė.
Jis atsisėdo ant taburetės, žiūrėdamas į žmoną.
— Iš kokių pinigų, leisi paklausti?
— Juk sakei, kad pas mus pinigų nėra!
— Mes neturime tavo pinigų, Miša.
— O mano — yra.
— Visus metus ėmiau papildomus darbus, naktimis dariau vertimus.
— Aš taupiau sūnaus poilsiui.
— Jis jūros nė karto gyvenime nematė.
— Ir jis ją pamatys.
— O aš? — išsprūdo Michailui, dar nespėjus pagalvoti.
— Aš čia vienas liksiu?
— Kol jūs ten po paplūdimius vaikščiosit?
Valentina gūžtelėjo pečiais.
Šiame geste buvo tiek abejingumo, kad Michailui pasidarė nejauku.
Tarsi jis būtų ne vyras, o atsitiktinis kaimynas bendrabutyje.
— Tu liksi su savo statusu, — atsakė ji.
— Blizginsi savo naują mašiną, rodysi ją Seregai.
— Gali net joje miegoti, jei norėsi.
— Mes dabar gyvename savo malonumui.
— Tu — savo, mes — savo.
Ji atsistojo ir ėmė ruošti Romkos daiktus rytojui.
Michailas žiūrėjo į jos aiškius, užtikrintus judesius.
Ji jau nebelaukė iš jo pritarimo.
Ji daugiau neprašė.
Ji tiesiog gyveno savo gyvenimą, kuriame jam vietos liko vis mažiau.
Michailas išėjo į balkoną.
Apačioje, žibintų šviesoje, stovėjo kaimyno mašina.
Didžiulis visureigis, užimantis pusę šaligatvio.
Serega dažnai girėsi jo galia, bet Michailas žinojo, kad kaimynas gyvena vienas — žmona nuo jo išėjo prieš pusmetį, neištvėrusi amžinų skolų ir „statusinių“ pirkinių.
Michailas įsivaizdavo save Seregos vietoje.
Štai jis sėdi naujame juodame džipe.
Salone kvepia brangia oda.
Jis spaudžia akseleratorių, variklis patenkintai murkia.
O tada jis grįžta į šią tuščią vieno kambario butą.
Ant stalo — paketas parduotuvinių koldūnų.
Kambaryje — tyla.
Niekas nepaklaus, kaip praėjo diena.
Niekas neapkabins.
Sūnus neatbėgs rodyti pažymio dienyne.
Romka prisimins jūrą.
Prisimins, kaip mama jį ten vežė.
O apie tėtį prisimins tik tai, kad jis amžinai taupė geležgaliui.
Šaltas oras atvėsino jo įkarštį.
Michailas grįžo į kambarį.
Valentina jau buvo išjungusi šviesą, palikusi tik mažą lempą prie sūnaus stalo.
— Val… — tyliai pašaukė jis.
— Miegok, Miša.
— Rytoj anksti keltis.
— Tau į darbą, man į banką — likutį už kelionę įnešti.
Michailas atsigulė šalia, stengdamasis nekelti triukšmo.
Jis žiūrėjo į lubas, ant kurių šoko atspindžiai nuo gatvės žibintų.
Jo „kaupimo fondas“ dabar jam atrodė kaip krūva beverčio šlamšto.
Reikėjo kažką keisti.
Tuoj pat.
Kol turkio jūra iš bukleto nenuplovė paskutinių jų bendrų namų likučių.
— Aš nenoriu džipo, — ištarė jis į tamsą.
Valentina sustingo.
Jis girdėjo jos trūkčiojantį kvėpavimą.
— Aš rimtai, Val.
— Rytoj pasiimsiu viską, ką atsidėjau.
— Pridėsime prie tavo.
— Nupirksim Romkai gerą plaukimo įrangą.
— Ir man bilietą… jei tu, žinoma, dar nori, kad būčiau šalia.
Tyla truko ilgai.
Michailas spėjo galvoje perversti tūkstantį atsisakymo variantų.
Bet tada Valentinai ranka po antklode surado jo ranką.
Ji jos nesuspaudė, tik palietė, bet to pakako.
— Maistas parduotuvėje, Miša, — tyliai pasakė ji.
— O šeima — čia.
— Įsimink tai.
— Įsiminiau, — atsiduso jis.
Kitą rytą namuose kvepėjo uogų kompotu ir gaiva.
Michailas atsikėlė anksčiau, nuėjo apsipirkti ir pats paruošė pusryčius.
Romka, pamatęs ant stalo lėkštę su normaliu maistu, nustebęs pažvelgė į tėvą.
Michailas mirktelėjo sūnui.
— Ruoškis, didvyri.
— Vakare važiuosim tau rinkti plaukmenų.
— Ir kaukės.
— Mums gilumoje be įrangos niekaip negalima.
Valentina nusišypsojo.
Tai buvo ta pati šypsena, kurią jis įsimylėjo prieš daugelį metų — šilta, nuoširdi, be menkiausio nuoskaudos šešėlio.
Michailas suprato: tikras malonumas — ne tada, kai „darai ką nori“, o tada, kai tavo norai sutampa su džiaugsmu tų, kurie tau brangūs.
Serega tą dieną vėl gyrėsi naujomis padangomis.
Michailas jo paklausė porą minučių, linktelėjo ir nuėjo namo.
Jis turėjo svarbesnių reikalų — reikėjo peržiūrėti kelionių vadovą ir nuspręsti, į kurį delfinariumą jie eis pirmiausia.
Laimė ne statuse.
Laimė — kai turi kam nupirkti mėsos vakarienei.
Ir su kuo dalintis turkio spalvos saulėlydžiu jūros pakrantėje.
