Ji pasirengusi dėl to kaltinti piktą čigonę ar pavydžią kaimynę, kol netyčia supranta, kad jos prakeiksmas – tai bumerangas už vieną vienintelį šiurkštų žodį.
– Kokia tu murzina!
Patrauk savo grėblius.
Žiūrėk man į akis, jei tiesos nori, – senės balsas buvo girgždantis, lyg neapskretęs vežimas, bet jame jautėsi tokia valdžia, kad per nugarą nubėgo šiurpuliukai.
Aš, Vera, kilstelėjau vieną antakį, veide pavaizdavusi kraštutinį skepticizmą.
Čigonė iš stoties aikštės, nuo kurios per varstą dvokia pigiu tabaku ir kačių šlapimu, mokys mane manierų?
Vis dėlto, suspaudusi lūpas ir demonstratyviai plačiai pramerkusi akis, aš vis tiek į ją įsmeigiau žvilgsnį.
Kur dėtis?
Juk nelaimė mane prispaudė būtent prie šito suoliuko.
– Gerai, žiūriu, – suburbėjau sau po nosimi, paslėpdama puikybę į patį tolimiausią savo iškankintos sielos kampelį.
– Tik negręžk manęs taip, nes dar skylę išdeginsi.
Senoji buvo mano paskutinė viltis.
Merginos iš buhalterijos, kur aš plušėjau prie ataskaitų, apie ją plepėjo rūkykloje.
Sakė, kad ta kerėpla mato tai, kas paprastiems mirtingiesiems paslėpta, tarsi vietoj lęšių jai būtų įstatyti stebuklingi rutuliai.
Gal ji nušvies, kas su manimi darosi?
Anksčiau aš jos vengiau, laikydama visa tai šarlatanizmu, kol prieš porą mėnesių mes nesusidūrėme kaktomis čia pat, prie perėjos.
Aš tada rausiausi bedugnėje rankinėje, ieškodama nelaimingo bilieto, o ji knaisiojosi savo purvinoje skudurinėje terboje.
Mes tada net nepasisveikinome – tik apsikeitėme pora nemalonių frazių ir išsiskirstėme kaip du priešiški laivai rūke.
O šiandien ji tarsi išdygo iš po žemių, užstodama man kelią į tą išsvajotą suoliuką.
Lyg būtų žinojusi, sena ragana, kad pati atšliaušiu pas ją nusilenkti.
– Na? – neištvėriau pauzės.
– Ką ten matai savo krištoliniame rutulyje?
Ar kaip tu ten buriesi?
Pagal pinigus?
Pastaruoju metu mane persekiojo keistas, lipnus jausmas.
Man atrodė, kad visa esu persigėrusi purvu.
Fiziniu, nematomu, bet apčiuopiamu, lyg plona naftos plėvele ant vandens.
Rankas norėjosi plauti kas penkias minutes, o dušas virto kasvakariu apsivalymo ritualu, galinčiu trukti valandomis.
O praėjusią savaitę aš net pavėlavau į susirinkimą, nes vietoj to, kad išgerčiau kavos ir pasidažyčiau lūpas, staiga nusprendžiau skubiai iššveisti virtuvės viryklę.
Anksčiau aš filosofiškai žiūrėjau į kūrybinę netvarką, manydama, kad betvarkė ant stalo – tvarkos galvoje ženklas.
O dabar negalėjau sudėti bluosto, jei kriauklėje likdavo neišplautas puodelis.
Mano manija augo geometrine progresija, lyg idealiai išlygintos patalynės krūva, kurią kas vakarą perrinkdavau prieš miegą.
Čigonė atitraukė rankas ir paslėpė jas už nugaros, tarsi aš galėčiau jas pavogti.
Ji pervėrė mane kibiu žvilgsniu ir net pasislinko ant suoliuko.
– Ant tavęs užmestas užkeikimas, mieloji.
Svetima neapykanta tave kaip voratinkliu apraizgė.
Dabar tu visur matai purvą ir pati jautiesi tarsi vaikščiojanti šiukšlių dėžė, – ištarė senė, ir jos žodžiai į aikštės tylą krito kaip sunkūs akmenys.
– Bet tu pati tai jauti, ar ne?
– Numanau, – pro sukąstus dantis iškošiau, jausdama, kaip viduje verda susierzinimas.
– Ir ką man daryti?
Užkalbėjimus skaityti dylant mėnuliui?
Ar nusipirkti nudvėsusią rupūžę?
– Tau reikia žinoti, kas visa tai užmaišė.
Prie šaltinio, – senė kalbėjo mįslėmis, ir tai dar labiau erzino.
– Ir kur man tą šaltinį rasti?! – nebeišlaikiau.
– Tu čia pas mus pagrindinė burtų ir visokių velniavų specialistė!
Tu ir turi pasakyti!
Čigonė nutilo.
Jos raukšlėtas veidas, panašus į keptą obuolį, sustingo mąstyme.
Buvo matyti, kaip jos senose akyse grumiasi gailestis, pyktis ir, regis, baimė.
– Duok monetą, – pagaliau iškvėpė ji.
– Tik ant suoliuko padėk, ne į rankas.
Nereikia per mane pinigų energijos varyti.
Po dviejų dienų ateik.
Parūpinsiu tau ypatingo vandens, užkalbėto.
Prausiesi juo prieš miegą.
Jis nuo tavęs visą nešvarą, lyg lukštą, nuplaus.
Aš tylėdama padėjau banknotą ant purvinos suoliuko lentos ir, nesudievinusi, nužingsniavau šalin.
Galvoje sukosi kolegių, pažįstamų, buvusių vaikinų veidai – kuris iš jų galėjo būti toks įgudęs, kad užsiųstų man šitą nelaimę?
Bet tos mintys greitai nuskendo kitame, kur kas skubesniame sraute.
Pagavau save, kad mintyse sudarinėju generalinės tvarkos planą: pirma puodai – iki blizgesio, paskui imtis stalo sidabro, o tada ir servizo, kuris dulksta sekcijoje.
Na kas čia darosi!
Aš sustojau vidury šaligatvio ir smarkiai papurčiau galvą, tarsi vaikyčiau apžavus.
– Dvi dienos, – sušnibždėjau kaip mantrą.
– Ištverti tik dvi dienas.
Aš stipri, aš susitvarkysiu.
Namuose mane pasitiko įprasta tyla, kuri dabar atrodė ne jauki, o slogi.
Nusimoviau batelius ir, net neperrengusi, puoliau ieškoti šluotos.
Grindys suspindo švara, bet pasitenkinimo nesuteikė.
Tada nuėjau į dušą.
Aš tryniau save kieta kempine su tokia įtūžusia jėga, tarsi norėčiau nusitrinti odą, kol ant kūno išryškėjo tamsiai raudoni pėdsakai.
Nuraminusi odą levandų drėkinamuoju kremu, aš šleptelėjau į fotelį.
Atsipalaiduoti nepavyko nė akimirkos.
Mano žvilgsnį, lyg magnetas, pritraukė langas.
Ant tiulio, pačiame kampe, buvo vos pastebima dėmelė.
Nejaugi galėjau jos nepastebėti?
– Netvarka, – sumurmėjau jau kildama, kad išsitraukčiau lygintuvą ir lyginimo lentą.
Bet tada į duris įsiveržė įkyrus, beveik isterinis skambutis.
Ant slenksčio stovėjo kaimynė iš ketvirto aukšto, Alisa.
Efektinga blondinė su amžinai susirūpinusiu veidu.
– Verute, labas!
Gelbėk, – išpyškino ji, neleisdama man nė žodžio ištarti, ir įgrūdo man į rankas saldainių dėžutę.
– Maldauju, pasėdėk su vaiku!
Mano užsakovas – tikras monstras, reikalauja pataisymų, o Slavka užstrigo objekte.
O man pas stilistę bėgti, po valandos langas, pusę metų registravausi! – Alisa kalbėjo greitai, šaudydama akimis į šalis.
– Oi, pas tave kaip operacinėje!
Viskas blizga!
Anksčiau lyg paprasčiau būdavo…
– Pasėdėsiu, žinoma, – aš net apsidžiaugiau.
Svetimi namai apsaugos mane nuo savų.
– Vaikštau kaip ne savo kailyje.
Plaunu, valau, šveičiu.
Sustoti negaliu.
Atrodo, kad visur purvas, ir aš pati… lyg iš šiukšlyno.
Kol liftu kilome į ketvirtą aukštą, trumpai papasakojau Alisai istoriją apie čigonę ir „apžavus“.
– Vera, tu protinga moteris, o tiki tokiomis nesąmonėmis, – Alisa pasukiojo pirštą prie smilkinio, atrakindama duris raktu.
– Čia klasika!
Obsesisinis-kompulsinis sutrikimas.
Mano buvusiajam buvo tas pats, tik jis vis tikrindavo, ar užrakino duris.
Tau pas neurologą reikia!
Užeik, Dimka kambary, lego dėlioja.
– Vadinasi, OKS? – nusijuokiau, peržengdama slenkstį.
– O ne tu pati, Alisa, praėjusį mėnesį bėgiojai pas ekstrasensą meilės kerų ant viršininko daryti, kad premiją išrašytų?
– Čia visai kas kita! – nukirto Alisa, griebdama rankinę.
– Gerai, aš lekiu!
Gerk arbatą, valgyk saldainius.
Dimka neišrankus.
Jei kas, Slavka greit bus!
Spragtelėjo spyna, ir aš likau viena svetimame bute.
Pirmiausia užsukau pas Dimką – kokių septynerių berniuką, kuris susikaupęs kažką statė ant kilimo, mostelėjo man ranka ir vėl paniro į konstruktorių.
Nuėjau į virtuvę.
Įsipyliau arbatos iš arbatinuko ir jau ruošiausi įlįsti į telefoną, kai staiga mano žvilgsnis užkliuvo už virtuvės spintelės durelių.
Jos buvo… na, ne tai kad purvinos, bet ant jų tikrai buvo plonas riebaus apnašo sluoksnis, kurio paprasta šluoste nenuvalysi.
Aš užsimerkiau.
Atsimerkiau.
Apnašos niekur nedingo.
– Ne, – sušnibždėjau.
– Aš čia viešnia.
Aš to nedarysiu.
Bet ranka jau pati tiesėsi prie lentynos po kriaukle, kur pas Alisą, kaip pas kiekvieną gerą šeimininkę, stovėjo buitinės chemijos arsenalas.
Aš užsimoviau gumines pirštines, suradau purškiklį virtuvės paviršiams ir… prasidėjo.
Po pusvalandžio, kai pro duris įėjo pavargęs Slava, Alisos vyras, visi virtuvės fasadai spindėjo kaip veidrodžiai.
– Vera? – Slava sustingo tarpdury, nusiaudamas batus, ir spoksojo į mane, stovinčią virtuvės vidury su pirštinėmis ir šluoste rankoje.
– Tu ką čia darai?
O kur Alisa?
– Eee… – aš baisiai paraudau, jausdamausi kaip pridirbusi mokinukė.
– Nuobodu pasidarė!
Laukiau tavęs.
Gerai, aš eisiu, Dimka tvarkoj, jau beveik miega.
Iki!
Aš kulka išlėkiau į koridorių, pagriebiau striukę ir pasileidau pas save.
Aš jau valiausi dantis prieš miegą, kai į „WhatsApp“ įkrito Alisos žinutė:
„Verute, tu tiesiog stebuklas!
Iki blizgesio išplovei man virtuvę!
Turiu tau dar vieną įdomią vietelę – mūsų balkoną.
Nenori rytoj užsukti arbatos?
Parodysiu, kokia ten kūrybinio chaoso grožybė)))“
Aš piktai bakstelėjau į ekraną, rašydama atsakymą:
„Labai šmaikštu, Alisa.“
Iškart atėjo kita žinutė, jau rimtesnė:
„Gerai, atleisk.
Ačiū tau milžiniškai!
Ateik rytoj vakare, tikrai.
Slavka Dimką pas tėvus nuveš, pasėdėsim, paplepėsim moteriškai, vynelio išgersim.“
Aš susimąsčiau.
O kodėl gi ne?
Man tikrai reikia prasiblaškyti, kitaip tikrai pradėsiu plauti langus arba, dar blogiau, liustrą.
Kitą vakarą aš peržengiau Alisos buto slenkstį tvirtai nusiteikusi atsipalaiduoti ir neprisiliesti prie jokio valymo inventoriaus.
Alisa pasitiko mane su šilkiniu chalatu, kambary grojo maloni muzika, ant staliuko garavo puodeliai su arbata ir stovėjo pradarytas geras konjako butelis.
– Užeik, darbo didvyre! – nusišypsojo ji, apkabindama mane.
Mes kalbėjomės apie darbą, apie vyrus, apie tai, kaip sunku suderinti karjerą ir šeimą.
Aš gėriau konjaką, bet jis neramino, o tik pridėjo vidinės kaitros.
Ir tada mano žvilgsnis nukrito į prijuostę virš viryklės.
Balta plytelė, ant kurios, lyg žvaigždėlapis, ryškėjo geltoni senų riebalų taškeliai ir padažo purslai.
Aš nusukau akis.
Gurktelėjau konjako.
Bet vaizdas stovėjo prieš akis.
Man pradėjo drebėti rankos.
– Alis, o kur pas tave šluostė? – išsprūdo man.
– Ką? – nesuprato ji.
Aš nebeištvėriau.
Pašokau, susiradau šluostę, priemonę viryklei ir puoliau šveisti sienelę.
Alisa atsiduso, įsipylė dar konjako ir toliau pasakojo, kaip ją darbe stumia lauk.
Po valandos virtuvė spindėjo.
Sienelė, viryklė, gartraukis, net viryklės rankenėlės buvo išblizgintos dantų šepetėliu, kurį radau vonioje (nauju, žinoma).
– Ačiū, Verute, – keista intonacija pasakė Alisa.
– Tu tiesiog gelbėjimosi lazdelė.
Jei ne tavo… hobis, aš iki generalinės tvarkos dar metus nebūčiau priėjusi.
Ir tada mane tarsi apipylė verdančiu vandeniu.
Hobis?
Aš pažvelgiau į ją, į jos patenkintą, atsipalaidavusį veidą, ir galvoje blykstelėjo laukinė, siaubinga nuojauta.
Juk ji nuolat kviečia mane į svečius.
Juk pas ją visada krūva reikalų ir betvarkė.
O aš, kaip kvaila, ateinu ir… sutvarkau.
Nemokamai, kokybiškai ir su entuziazmu.
Tai gi idealus planas!
Užmesti vienišai švaruolei apžavus – ir turėsi visada švarius namus, tik saldainius pirk.
– Nėra už ką, – per sukąstus dantis iškošiau, su įtūžiu nusimovdama pirštines.
Viduje viskas virė iš nuoskaudos ir pykčio.
Ryte, vos sulaukusi aušros, aš nuskridau į stotį.
Čigonė sėdėjo savo įprastoje vietoje.
Rankose ji laikė drumstą plastikinį butelį su drumstu vandeniu, kurio dugne plaukiojo tamsios nuosėdos.
Butelis buvo toks purvinas, kad imti jį į rankas buvo fiziškai šlykštu.
– Čia man, ar ką? – susiraukiau, linktelėdama į butelį.
– Tau, gražuole, – senė nusišypsojo bedančiu burnos plyšiu ir pastatė butelį ant suoliuko.
– Kas vakarą šita vandenėle prausiesi, kol baigsis.
Tada ir užkeikimas nueis.
Viskas bus kaip anksčiau.
Aš, stengdamasi nekvėpuoti, sugriebiau buteliuką dviem pirštais už paties kaklelio.
Vien nuo tos srutos vaizdo mane pykino.
– Aš žinau, kas tai padarė, – iššoviau, žiūrėdama čigonei tiesiai į akis.
– Mano kaimynė Alisa.
Tai ji, taip?
Pasakyk man, turiu žinoti tiesą.
Aš ne keršyti – aš tiesiog ją iš gyvenimo išbraukti noriu.
Čigonė sunkiai atsiduso, jos pečiai nusviro.
– Eik, sakau.
Prauskis, ir viskas susitvarkys, – numojo ji ranka, nusisukdama.
– Ne, palauk! – aš išsitraukiau iš piniginės kelias kupiūras, pamojavau jomis prieš jos veidą.
– Pasakyk tiesą!
Alisa?
Senė lėtai atsisuko.
Jos akys, pilnos arba gailesčio, arba palengvėjimo, susitiko su maniškėmis.
– Ne Alisa, – tyliai pasakė ji.
– Neieškok kaltų šone.
Aš tai padariau.
Aš sustingau išsižiojusi.
Atrodė, kad oras iš plaučių buvo ištrauktas.
Šita pamišusi senė?
Už ką?
– Nematai, matyt, neprisimeni, kaip mes su tavimi prieš porą mėnesių susidūrėm? – pradėjo ji, nežiūrėdama į mane, spoksodama į pilką asfaltą.
– Aš terboje knaisiojausi, tu rankinėje.
Smulkmena, ar ne?
Bet ne.
Prisimeni, ką man pavymui numetei?
Aš karštligiškai bandžiau prisiminti tą dieną.
Nieko konkretaus.
– Nieko nesakiau, – sutrikusi atsakiau.
– Tiesiog nuėjau.
– Pasakei, – užsispyrusiai palingavo galva čigonė.
– „Pasitrauk nuo kelio, purvina baidykle.
Visą suknelę man išterliojai savo dvokiančia terba.
Kaip aš dabar žmonėms pasirodysiu?“ – senė pagaliau pakėlė į mane akis, ir jose degė sena, įsisenėjusi nuoskauda.
– Tavo žodžiai.
Aš juos tvirtai prisimenu.
Ne pirmą kartą mane purvina vadina.
Aš pripratusi.
Bet tu…
Tiek bjaurėjimosi, tiek neapykantos buvo tavyje, lyg aš ne žmogus, o tarakonas.
Nusprendžiau tave pamokyti.
Norėjau, kad ant savo kailio suprastum, ką reiškia būti purvinai, būti atstumtai, nuo kurios visi šalinasi.
Bet, matyt, šiek tiek perlenkiau.
Mano pyktis pasirodė stipresnis už išmintį.
Štai ir gavosi, kaip gavosi.
Todėl ir duodu tau šitą vandenį.
Grąžinu viską, kaip buvo.
Aš stovėjau pritrenkta.
Atmintyje išniro tas rytas.
Aš tada susipykau su viršininku, pavėlavau į autobusą, užpyliau kavą ant palaidinės…
Buvau nervų ir pykčio gumulas.
O ta senė tiesiog pasitaikė po ranka.
– Aš… aš ne iš blogos valios… – sušnibždėjau, jausdama, kaip gėdos karštis užlieja skruostus.
– Tiesiog rytas nepasisekė.
Ant jūsų išsiliejau.
– Reikia prižiūrėti žodžius, – filosofiškai tarė senė.
– Ir man, ir tau.
Aš irgi iš pykčio užkalbėjimą leptelėjau, negalvodama, kuo tai baigsis.
Štai ir gavome abi.
Tu – maniją, aš – sąžinės graužatį.
Lygios, vadinasi.
– O kas dabar? – tyliai paklausiau, jausdama, kaip pyktis traukiasi, užleisdamas vietą keistam tuštumui.
– O dabar prauskis.
Viskas praeis.
Ir gyvenk toliau, – mostelėjo ji ranka.
– Ačiū, – iškvėpiau, ir tas žodis man davėsi sunkiai.
– Atleiskite man… jei galėsite.
– Ir tu man atleisk, – linktelėjo čigonė, ir pirmą kartą per visą laiką jos veidas man pasirodė ne piktas ir kandus, o tiesiog pavargęs ir senas.
– Eik jau.
Ji nepaėmė pinigų.
Tiesiog pakilo ir, kiek susikūprinusi, ištirpo rytinėje minioje, skubančioje savo reikalais.
Žmonės jos vengė, kai kas su pasibjaurėjimu raukėsi, kai kas nusisukdavo.
Bet niekas jai nieko nepasakė.
Gal bijojo.
O gal, kaip ir aš dabar, žinojo, kad po išoriniu purvu gali slėptis išmintis, o po atsitiktiniu šiurkštumu – gili, įsisenėjusi skausmo žaizda.
Namuose aš ilgai žiūrėjau į drumstą butelį.
Paskui įpyliau vandens į dubenį, užsimerkiau ir, sulaikiusi kvėpavimą, panardinau veidą į tą bjaurią srutą.
Šaltas, dumblu ir kažkuo karčiu kvepiantis vanduo nudegino odą.
Aš kartojau šitą ritualą kiekvieną vakarą.
Ir pamažu, diena po dienos, šydas krito nuo mano akių.
Aš užėjau pas Alisą į svečius ir ramiai, su šypsena, išgėriau su ja arbatos, nepastebėdama dulkių ant karnizo.
Aš nustojau matyti purvą.
Pasaulis vėl tapo įprastas – kai kur švarus, kai kur nelabai, bet gyvas ir tikras.
Svarbiausia – aš nustojau jaustis purvina.
Aš vėl tapau tiesiog Vera.
Ir šiame naujame, švariame savęs pojūtyje aš staiga supratau vieną paprastą dalyką, kurį suvokiau dėl tos keistos senės.
Čigonė sakė, kad viską grąžino, kaip buvo.
Bet ji klydo.
Viskas tapo kitaip.
Tas vanduo, drumstas ir baisus, nuplovė nuo manęs ne tik užkeikimą.
Jis nuplovė tą išdidžią, pasibjaurėjusią Verą, kuri galėjo kitą žmogų pavadinti „purvina baidykle“ vien todėl, kad jai nepasisekė diena.
Dabar, eidama pro suoliukus, kur sėdi benamiai, aš nenusuku žvilgsnio.
Aš juos matau.
Matau ne purvą, o nuovargį.
Ne skurdą, o likimą.
O čigonės aš daugiau nebemačiau.
Sako, ji išvažiavo pas gimines į kitą miestą.
Bet kartais, vakaro tyloje, aš atsuku čiaupą su paprastu, švariu vandeniu ir, prausdamasi, sušnabždu į tuštumą:
– Ačiū tau.
Už viską.
Ir man atrodo, kad kažkur toli, gal kitame šalies gale, sena moteris, prausdamasi prieš miegą, nusišypso atsakydama.
Nes švara – ji juk ne tik išorėje.
Ji viduje.
Ir tikras purvas – tai ne dulkės ant palangės, o šaltumas ir pyktis širdyje.
Būtent tai aš supratau, žiūrėdama į savo atspindį švariame, pagaliau ramiame veidrodyje.
