Bet kai juos pavogė, moteris nustojo šypsotis, o fermoje karvės nustojo duoti pieną.
Kas ir kam grąžino dingusį daiktą gilią naktį, ir kodėl dabar visas miestelis jai neša gėles.
— Na ir kur tu susiruošei, motule, taip išsipuošusi? — Stepanas padėjo laikraštį ir pro akinius stebėjo, kaip žmona ruošiasi.
— O kas, nepatinka? — Klavdija sustingo prieš veidrodį, taisydama nėriniuotą palaidinės apykaklę.
— Kodėl gi nepatinka? Patinka. Net per daug. Visos apylinkės varnos tuoj sulekės į tavo grožį pasižiūrėti.
— Stepanai!
— Gerai, gerai, juokauju. Eik jau, nes pavėluosi.
Klavdija dar kartą apžvelgė save.
Iš veidrodžio į ją žiūrėjo moteris su vešlia rusvų plaukų kupeta, sušukuota į įmantrią šukuoseną.
Švelniai alyvinė palaidinė su žabo, ant viršaus — tamsiai mėlynas sarafanas su smulkiomis gėlytėmis.
Ausyse siūbavo dideli žiediniai auskarai, pirkti dar užpernai mugėje rajono centre.
Klavdija manė, kad atrodo stulbinamai.
Jai buvo keturiasdešimt septyneri, bet viduje vis dar gyveno ta mergaitė, kuri būdama aštuoniolikos pirmąkart užsidėjo mamos karolius ir sukiojosi prieš veidrodį iki vidurnakčio.
Stepanas su šypsena pakrutino ūsus ir vėl įkišo nosį į laikraštį.
Jis mylėjo savo Klavdiją visokią: ir su tuo jos neįmanomu apdaru, ir su senu chalatu, kai ji terliodavosi su viščiukais.
Priprato.
Trisdešimt metų santuokos pripratina prie visko, bet svarbiausia — išmoko jį matyti už išorinių blizgučių tą auksinę širdį, kuri plakė jo žmonos krūtinėje.
Klavdija susidėjo krepšį: atsarginė avalynė, sumuštiniai, termosas su arbata, užrašų knygelė.
Priėjo prie kabyklos, kur ant kabliuko kabėjo jos pasididžiavimas ir džiaugsmas — prinokusių šermukšnių spalvos aulinukai, su sudėtiniu kulniuku ir juokingais kutais šone.
Prieš trejus metus ji juos nusipirko iš užklydusio prekeivio ir nuo tada su jais nesiskyrė.
Su jais eidavo į darbą, su jais puikuodavosi savaitgaliais parduotuvėje.
Kaimo žmonės, visko matę, pamatę tuos aulinukus tik kraipydavo galvas.
Pravardė „Šermukšnė“ prie Klavdijos prilipo akimirksniu, bet, kaip ir dėl jos apdarų, iki pačios Klavdijos ji tarsi nenuskrisdavo.
Į akis jos niekas neįžeidinėjo — per daug jau širdinga buvo moteris.
— Tu bent jau guminius batus apsiautum, lauke šlapdriba, — mestelėjo Stepanas jai pavymui.
— Ką tu! Jie juk nauji! — Klavdija pabučiavo vyrą į viršugalvį ir išskrido pro duris.
Šermukšniniai aulinukai linksmai caksėjo šlapiu asfaltu.
Iki fermos buvo visai netoli — per kelią, pro seną klubą su nusilupusiais dažais, palei ilgą tvorą.
Klavdija ėjo ir šypsojosi savo mintims.
Šiandien jai svarbi diena — atvažiuoja komisija iš rajono, tikrins gyvulių laikymo sąlygas.
Ji ruošėsi: visi dokumentai tvarkoje, skiepai atlikti laiku, karvutės švarios, sočios.
Ji mylėjo savo darbą.
Ne šiaip mylėjo — ji juo gyveno.
Fermoje ją pasitiko įprastas šieno, pieno ir šilto mėšlo kvapas.
Kažkam tas kvapas atrodė nepakeliamas, o Klavdijai — savas.
Ji įėjo į savo kabinėtį, persiavė senais išnešiotais bateliais, šermukšninius aulinukus paslėpė po kabykla, apsivilko baltą chalatą ir patraukė į tvartą.
— Labas rytas, mano gražuolės, — sučiulbėjo ji, įžengdama į mykimo ir atsidūsėjimų karalystę.
— Kaip miegojot?
— Kokia nuotaika?
Karvės atsukdavo į ją didžiakes akis, kai kurios tiesdavosi, kad palaižytų ranką.
Klavdija kiekvieną žinojo vardu, prisiminė kilmę, charakterio ypatumus.
Štai Zorė — kaprizinga, mėgsta, kad pakasytų už ausies.
Štai Naktė — rami, flegmatiška.
O štai Baltukė — tikra šelmė, vis lenda su nosimi, kur nereikia.
— Na, na, pasirodyk, — Klavdija priėjo prie gardo, kur stovėjo jauna telyčia, pirkta praeitą rudenį.
— Kažkokia tu šiandien pritilusi, mieloji.
Ji apžiūrėjo gyvulį, patikrino pulsą, pažvelgė į burną.
Viskas buvo tvarkoje.
Tiesiog susimąstė, matyt, kaip ir bet kuri mergina tokio amžiaus.
Per pietus atvažiavo komisija.
Trys vyrai griežtais kostiumais ir viena moteris su storais akiniais.
Fermos vedėjas Nikolajus Ivanovičius lakstė tarp jų, stengdamasis įtikti.
Klavdija laikėsi ramiai ir užtikrintai.
— Čia mūsų veterinarė, Klavdija Petrovna, — pristatė ją vedėjas.
— Trisdešimt metų pas mus dirba.
— Geriausia specialistė rajone.
— Labai malonu, — moteris su akiniais metė į Klavdiją aštrų žvilgsnį.
— Parodysite dokumentaciją?
Kabinėtyje Klavdija ant stalo išdėliojo apskaitos žurnalus, veterinarines pažymas, skiepijimo planus.
Komisija studijavo popierius, klausinėjo.
Klavdija atsakinėjo aiškiai, dalykiškai.
— Viskas tvarkoje, — pagaliau apibendrino moteris.
— Apskaitą vedate kompetentingai.
— O dabar norėtume pažiūrėti gyvulius.
Jie vėl nuėjo į tvartą.
Klavdija rodė, pasakojo.
Sustojo prie gardo, kur gulėjo karvė vardu Malvina.
Ji turėjo veršiuotis bet kurią dieną.
— Šitai ypatingas dėmesys, — paaiškino Klavdija.
— Pirmas veršiavimasis, visko gali būti.
— Kai prasidės, aš čia nakvosiu.
— Pasiaukojimas, — šyptelėjo vienas iš vyrų.
— Ne pasiaukojimas, — švelniai pataisė Klavdija.
— Atsakomybė.
— Ji manimi pasitikėjo, aš negaliu jos nuvilti.
Komisija išvažiavo palikusi išvadą: „Dirba patenkinamai“.
Klavdijai tai buvo pagyrimas.
Ji grįžo į kabinėtį, nusivilko chalatą ir tiesė ranką prie savo šermukšninių aulinukų.
Ranka apčiuopė tuštumą.
Klavdija sustingo, tada klestelėjo ant kelių ir pažvelgė po kabykla.
Aulinukų nebuvo.
Ji išnaršė visą kabinetą, išlindo į koridorių, išklausinėjo valytoją tetą Ziną.
— Nemačiau aš tavo aulinukų, Klava.
— Gal pati kur nors padėjai?
— Kaip aš padėjau?
— Aš juos visada čia pastatau, — Klavdijos balsas sudrebėjo.
Ji išėjo į prieangį.
Darbininkų paliekama avalynė stovėjo eilėje.
Kažkieno kerziniai batai, kažkieno bateliai, kaliošai.
Šermukšninių aulinukų nebuvo.
Klavdija pajuto, kaip gerklėje kyla gumulas.
Kvaila, aišku, verkti dėl batų, bet tai buvo ne šiaip avalynė.
Tai buvo jos mažas džiaugsmas, jos užgaida, jos išskirtinumas.
— Klavdija Petrovna, jus kviečia į avininkystę, — suriko pro šalį bėganti melžėja Nina.
— Ten vienai aviai kažkas negerai.
Klavdija nusivalė ašaras, užsimovė senus išnešiotus batelius ir nušleivojo per purvą į avininkystę.
Kojos sušlapo iškart.
Bateliai bjauriai čiauksėjo nuo vandens.
Avininkystėje ji prasikankino kokias dvi valandas: aviai prasidėjo priešlaikinis ėriavimasis, ėriukas ėjo netaisyklingai.
Teko rankas valytis į chalatą, nes nosinaitės nebuvo, ir visą laiką galvoti apie dingusius aulinukus.
Vakare Klavdija susitraukė, lyg būtų sulysusi.
Namų link ji vilkosi šlapiais bateliais, nepastebėdama balų.
Namuose ją pasitiko sunerimęs Stepanas.
— Klava?
— Kas atsitiko?
— Tu ne į save panaši.
— Mano aulinukai dingo, Stepanai.
— Šermukšniniai, — išlemeno ji ir pravirko.
Stepanas apkabino ją, prispaudė prie krūtinės.
Ji kvepėjo avininkyste ir lietumi, bet jam tai buvo pats saviausias kvapas.
— Neverk, motule.
— Nupirksiu tau naujus.
— Į miestą nuvažiuosiu, rasiu tokius pat, nors iš po žemių ištrauksiu.
— Nereikia, Stepanai.
— Ne aulinukuose esmė, — šniurkštelėjo Klavdija.
— O tame, kad kažkas galėjo taip pasielgti.
— Kam?
— Aš juk niekam blogo nedarau.
— Žmonių visokių būna, — atsiduso Stepanas.
— Eime arbatos gerti.
— Rytoj bus nauja diena.
Nauja diena išaušo niūri ir pilka.
Klavdija apsirengė kukliai: tamsios kelnės, pilkas megztinis, plaukus susitraukė į kuodą.
Lūpų nenusidažė.
Šermukšniniai aulinukai buvo svarbūs ne vien spalva — jie teikė jai pasitikėjimo, darė ją pačią.
Be jų ji tarsi nublanko, išsitrynė.
Fermoje ją lydėjo nustebę žvilgsniai.
— Klavdija Petrovna, o kur jūsų… na, tie… — nedrąsiai pradėjo jaunutė melžėja Marina.
— Dingo, — trumpai atsakė Klavdija ir įėjo į kabinetą.
Žinia apie dingimą pasklido greitai.
Moterys plepėjo tvarte, vyrai susižvalgė.
Tik Glaša, stambi, tyli veršelių prižiūrėtoja, priėjo prie Klavdijos ir įspraudė jai į ranką dar šiltą pyragėlį.
— Imk.
— Su kopūstais.
— Nesigraušk.
— Ačiū, Glaša, — Klavdija nusišypsojo pro ašaras.
Dienos slinko pilka virtine.
Klavdija dirbo, bet be ugnelės.
Net su karvėmis ji kalbėjo tyliau nei įprastai.
Zorė, pajutusi permainą, badėsi nosimi į jos delną ir gailiai mykė.
— Viskas, viskas, mieloji, — glostė ją Klavdija.
— Viskas gerai.
Bet gerai nebuvo.
Stepanas parvežė iš miesto naujus batus — juodus, storu padu, patogius ir praktiškus.
Klavdija padėkojo, apsiavė, bet jie buvo svetimi.
Ji net nebepurkšdavo savo mėgstamų kvepalų „Baltoji alyva“ — kam, jei nėra kur eiti ir nėra ko džiuginti?
Vieną vakarą, grįždama namo, Klavdija pamatė kelkraščiuose kažką ryškaus.
Širdis krūptelėjo.
Ji priėjo arčiau — tai buvo cigarečių pakelio nuorūka, raudonai balta, šlapia nuo lietaus.
Klavdija išsitiesė ir nuėjo toliau.
Viltis tirpo.
Artėjo kovo aštuntoji.
Klube ruošė koncertą, parduotuvėje atvežė daugiau prekių, vyrai susirūpinę slėpė nuo žmonų ryšulėlius.
Klavdija apie šventę negalvojo.
Ji jautė, kad kartu su aulinukais iš jos ištraukė kažką svarbaus — ašį, kuri laikė ją tiesią.
Stepanas iš pat ryto užklojo stalą, nupirko gėlių — kvapnių, purių mimozų, ir saldainių dėžutę.
Dukros paskambino iš miesto, pasveikino, pažadėjo atvažiuoti per gegužines.
— Klava, gal šiandien pasipuoštum? — atsargiai pasiūlė Stepanas.
— Užsidėk savo alyvinę suknelę.
— Tu joje tokia graži.
— Nenoriu, Stepanai.
— Atleisk.
Ir tada Stepanas suprato: be jos aulinukų nebus šventės.
Jis apsivilko striukę ir nuėjo į fermą.
Praėjo per tvartus, pasikalbėjo su vyrais, užsuko į avininkystę.
Sustojo prie veršelių prižiūrėtojos Glašos.
— Klausyk, Glafira.
— Tu protinga boba, viską matai, viską žinai.
— Kas pavogė Klavkos aulinukus?
Glaša pakėlė į jį sunkų žvilgsnį.
— O kam tau?
— Tam, kad ji džiūsta.
— Tiesiog akyse tirpsta.
— O rytoj šventė, o pas mane žmona nebe žmona.
— Grąžink, jei žinai.
Glaša patylėjo, paskui sunkiai atsiduso.
— Ne aš paėmiau.
— Bet žinau, kas.
— Tik ji prašė manęs neišduoti.
— Sako, pati prisipažins.
— Kada?
— Kai sąžinė prabils.
— Gal jau prabilo.
Kovo aštuntąją Klavdija atėjo į darbą dar prieš aušrą.
Ji turėjo patikrinti veršingas karves.
Kabinėtyje ji uždegė šviesą ir aikštelėjo.
Ant kėdės, tvarkingai sustatyti šalia, stovėjo jos šermukšniniai aulinukai.
Švarūs, išplauti, blizgantys.
Greta gulėjo raštelis, išplėštas iš languoto sąsiuvinio, nelygiu braižu: „Atleiskite, Klavdija Petrovna. Kvaila buvau. Su švente.“
Klavdija čiupo aulinukus, prispaudė prie krūtinės.
Tarpuvartyje prie durų stovėjo Glaša su kibiru.
— Atsirado? — lyg niekur nieko paklausė ji.
— Glaša…
— Tu žinai, kieno darbas?
— Mano, — pasigirdo balsas iš koridoriaus.
Į kabinetą įėjo Zinaida, jaunutė melžėja, ta pati, kuri kadaise klausė apie aulinukus.
Jos skruostai degė, akys buvo ašarotos.
— Aš paėmiau.
— Paslėpiau už lentų priestate.
— Norėjau pajuokauti, o paskui išsigandau prisipažinti.
— Galvojau, jūs pamiršite, nusipirksite naujus.
— O jūs… jūs vaikščiojote tarsi negyva.
— Man taip bloga pasidarė.
— Šiąnakt nuėjau, išėmiau, išploviau.
— Atleiskit man, per Kristų Dievą prašau.
Zinaida sušnurkščiojo ir užsidengė veidą rankomis.
Klavdija žiūrėjo į ją ir jautė, kaip viduje atleidžia tas skausmas, sėdėjęs ten visas tas savaites.
— Zina, — tyliai pasakė ji.
— Ateik čia.
Zinaida priėjo, nedrįsdama pakelti akių.
Klavdija ją apkabino.
— Kvailiukė tu.
— Argi už tai atleidžiama?
— Už tai šiaip sau neatleidžiama.
— Už tai… už tai dėkojama.
— Už ką? — pakėlė šlapias akis Zinaida.
— Už tai, kad grąžinai.
— Už tai, kad turi sąžinę.
— Vadinasi, esi žmogus.
— Eik dirbti.
— Ir daugiau taip nedaryk.
Zinaida išlėkė iš kabineto.
Glaša krenkštelėjo, pakėlė kibirą ir nuėjo paskui ją.
Klavdija liko viena.
Lėtai, su malonumu, ji nusiaunė juodus nuobodžius batus ir apsiavė savo šermukšninius.
Atsistojo, perėjo per kabinetą.
Kulniukai sucaksėjo, ir tas garsas jai pasirodė gražiausia muzika pasaulyje.
Ji iš stalčiaus išsitraukė mažą veidrodėlį, pasidažė lūpas, pasitaisė plaukus.
Pasibeldė į duris.
— Taip, užeikite.
Įėjo vedėjas, Nikolajus Ivanovičius.
— Klavdija Petrovna, su švente jus.
— Ten prie keturiolikto numerio kažkas ne taip, prieikite, pažiūrėkite.
— Einu, Nikolajau Ivanovičiau.
Ji užsimetė chalatą ant savo kuklaus megztinio, bet chalatas prasiskleidė, ir vedėjas pamatė šermukšninius aulinukus.
Jis nusišypsojo į ūsus.
— O, pabėgėlės sugrįžo?
— Sugrįžo, — nusišypsojo Klavdija.
— Namų sugrįžo.
Tvarte ją pasitiko darbininkės.
Kai kurios slėpė akis, kai kurios atvirai šypsojosi.
Zinaida stovėjo tolimame kampe ir tampė prijuostę.
— Merginos, — garsiai pasakė Klavdija.
— Ačiū jums už viską.
— Su švente.
Ji priėjo prie keturiolikto numerio — karvės vardu Pavasarė.
Ji neramiai mindžikavo, mykė.
— Na, na, kas tau, gražuole?
Klavdija apžiūrėjo gyvulį.
Viską suprato iškart.
— Nikolajau Ivanovičiau, ji šiandien veršiuosis.
— Po kokių dviejų–trijų valandų.
— Reikia ruošti gimdymo skyrių.
Visi sukruto.
Klavdija dalijo nurodymus aiškiai ir ramiai, lyg tų liūdnų savaičių nė nebūtų buvę.
Su šermukšniniais aulinukais ji vaikščiojo po tvartą, ir viskas aplink vėl įgavo prasmę.
Vakare, kai saulė jau leidosi, gimė veršiukas.
Šlapias, juokingas, ant plonyčių kojelių.
Klavdija jį priėmė, kuždėdama švelnius žodžius.
Kai veršiukas atsistojo ir prisiglaudė prie motinos, ji ištiesėjo nugarą ir nusišypsojo.
— Gyvenk, mažyli.
— Gyvenk.
Namo ji ėjo su šermukšniniais aulinukais, rankose nešdama mimozų puokštę, kurią kažkas iš darbininkių įspraudė jai tiesiai tvarte.
Danguje užsidegė pirmosios žvaigždės.
Kažkur lojo šunys, kvepėjo dūmais ir pavasariu.
Klavdija ėjo ir galvojo, kad gyvenimas tęsiasi.
Kad nuoskaudos praeina, o gėris lieka.
Kad svarbu ne tai, kas ant tavęs, o tai, kas viduje.
Bet jei viduje viskas gerai, tai ir šermukšniniai aulinukai turi teisę į gyvenimą.
Turi teisę džiuginti akis ir šildyti sielą.
Namuose laukė Stepanas.
Uždengtas stalas, gėlės, saldainiai.
Ant viryklės čirškėjo bulvės su grybais.
— Sugrįžai? — jis nužvelgė ją ir nusišypsojo.
— Matai, pabėgėlės namie.
— Namie, Stepanai.
— Visi namie.
Ji priėjo prie jo, apkabino, priglaudė nosį prie peties.
— Ačiū tau.
— Už ką?
— Už tai, kad tu esi.
— Už tai, kad lauki.
— Už tai, kad myli mane tokią, kvailą, išsipuošusią.
— O tu pas mane ne kvaila, — tarė Stepanas, glostydamas jai galvą.
— Tu pas mane stebuklas.
— Pats tikriausias.
— Su šermukšniniais aulinukais.
Jie atsisėdo vakarieniauti.
Už lango temo, namuose buvo šilta ir jauku.
Klavdija žiūrėjo į vyrą, į jo rankas — nuvargusias, geras, į jo pavargusias akis, ir galvojo, kad laimė — tai kai yra ką mylėti ir kai yra kas myli tave.
O visa kita — šermukšniniai aulinukai, kvepalai, apdarai — tai tik ryškios spalvos šiame paveiksle.
Be jų nuobodu, bet svarbiausia — drobė.
Svarbiausia — pagrindas.
Ji nusišypsojo savo mintims ir pastūmė Stepanui arčiau uogienės indelį.
— Štai, valgyk.
— Tavo mėgstamiausia, vyšninė.
— Ačiū, Klava.
— Su švente tave.
— Ir tave, Stepanai.
— Ačiū, kad tu pas mane esi.
Už lango prasidėjo pavasaris.
Prie slenksčio stovinčiuose šermukšniniuose aulinukuose atsispindėjo stalinės lempos šviesa.
O tvarte, po budria senosios Zorės akimi, miegojo ką tik gimęs veršiukas, kuriam dar tik reikėjo sužinoti, kad pasaulis — tai ne vien šilta motinos pašonė, bet ir šieno kvapas, ir geros moters rankos, ir juokingi ryškūs aulinukai, su kuriais ji moka ir gydyti, ir atleisti.
Praėjo mėnuo.
Klavdija vėl puikavosi darbe su šermukšniniais aulinukais, tik dabar po kiekvienos darbo dienos juos nuvalydavo šluoste.
Su Zinaida jos susidraugavo.
Mergina pasirodė esanti sumani, darbšti, tiesiog tada per daug įsikarščiavo, norėjo dėmesio.
Klavdija pasiėmė ją į pagalbininkes, mokė veterinarijos išminties.
Tą dieną, kai atėjo tikras pavasaris ir pražydo sodai, fermoje nutiko įvykis.
Atvažiavo žurnalistai iš srities laikraščio — rašyti apybraižos apie pažangų ūkį.
Jie pamatė Klavdiją, jos ryškius aulinukus, jos šypseną, jos karves, kurios tiesėsi prie jos lyg prie motinos.
— Ar galima jus nufotografuoti? — paklausė jaunas fotografas.
— Galima, — nusijuokė Klavdija.
— Tik kad aulinukai patektų į kadrą.
— Jie pas mane garsūs.
Fotografas spragtelėjo užraktu.
O po savaitės į rajoną atėjo laikraštis.
Pirmame puslapyje — Klavdija Petrovna su šermukšniniais aulinukais, palinkusi prie veršiuko.
Antraštė: „Gydytoja su šermukšniniais aulinukais. Vienos meilės savo darbui istorija.“
Klavdija skaitė ir netikėjo savo akimis.
Ji, paprasta kaimo moteris, — ir pirmame puslapyje!
Stepanas vaikščiojo išdidus, rodė kaimynams.
— Štai ji, manoji!
— Gražuolė!
Tą vakarą Klavdija sėdėjo ant prieangio, žiūrėjo į saulėlydį.
Šermukšniniai aulinukai stovėjo šalia, nublizginti iki spindesio.
Ji glostė juos ranka, lyg senus draugus.
— Na ką, mielieji, — sukuždėjo ji.
— Dar pagyvensim?
Kažkur toli sumykė karvė, jai atsakė kita.
Ir tame mykime Klavdijai girdėjosi gyvenimo muzika — paprasta, sudėtinga, bet tokia graži.
Ji atsistojo, apsiavė aulinukus ir nuėjo į namus.
Ten laukė vakarienė, laukė vyras, laukė gyvenimas.
O šermukšniniai aulinukai caksėjo laiptais, skaičiuodami laimės akimirkas, kurios, jei įsižiūrėsi, dosnia ranka pabertos aplink mus — tereikia panorėti jas pamatyti.
