Prieš penkerius metus Dominikas Moretis man buvo viskas.
Mylėjau jį, pasitikėjau juo ir net neįsivaizdavau, kad vieną dieną jis su manimi pasielgs taip žiauriai.
Tą vakarą jis grįžo namo su jauna sekretore.
Iš pradžių pagalvojau, kad nutiko kažkas, susijusio su darbu, tačiau jis net nepasiūlė jai išeiti.
— Natali, mums reikia pasikalbėti, — šaltai pasakė vyras.
— Myliu kitą.
— Mes skiriamės.
Pažvelgiau į merginą.
Ji stovėjo šalia jo ir šypsojosi.
— Dominikai, tu juokauji?
— Juk mes tiek metų kartu!
— Aš jau viską nusprendžiau.
— Susikrauk daiktus.
— Šis namas lieka man.
Verkiau, maldavau jo persigalvoti, bet jis net neapkabino manęs atsisveikindamas.
Po kelių savaičių sužinojau, kad laukiuosi.
Norėjau pasakyti Dominikui, tačiau kaskart prisimindavau, kaip jis išmetė mane už durų.
Paskui nusprendžiau, kad mano vaikai neturėtų augti šalia žmogaus, kuris taip lengvai išdavė jų motiną.
Pagimdžiau dvynukus — berniuką ir mergaitę.
Pavadinau juos Leo ir Ema.
Buvo sunku.
Kartais naktimis nemiegodavau, dirbau ir skaičiavau kiekvieną centą, tačiau nė karto nesigailėjau nusprendusi juos auginti.
Praėjo penkeri metai.
Vieną dieną buvau pakviesta į iškilmingą vakarą dideliame viešbutyje.
Dirbau su renginio organizatoriais ir turėjau trumpam ten užsukti.
Neturėjau kam palikti vaikų, todėl pasiėmiau juos kartu.
Stovėjome gražioje salėje, kai staiga pasigirdo dūžtančios taurės garsas.
Atsisukau ir pajutau, kaip širdis nusirito į kulnus.
Priešais mane stovėjo Dominikas.
Jis žiūrėjo ne į mane, o į Leo.
Mano sūnus susiraukė ir pasislėpė už mano rankos.
Dominikas lėtai priėjo arčiau.
— Natali…
— Kiek metų šiam berniukui?
— Penkeri, — atsakiau, stengdamasi kalbėti ramiai.
Jis išbalo, pažvelgė į Emą, paskui vėl į sūnų.
— Ar tai mano vaikai? — paklausė drebančiu balsu.
Stipriau priglaudžiau dvynukus prie savęs.
Tačiau nespėjus atsakyti, iš už jo nugaros išėjo ta pati sekretorė.
Pamačiusi vaikus, ji staiga sušuko:
— Dominikai, netikėk ja!
— Ji viską surežisavo!
O paskui pasakė tai, kas leido man suprasti, kad prieš penkerius metus nutiko kažkas daug baisesnio nei paprasta neištikimybė…
— Dominikai, ji tyčia čia atsivedė vaikus! — sušuko Viktorija, jo buvusi sekretorė.
— Nejaugi nesupranti?
— Jai reikia tavo pinigų!
Pažvelgiau į moterį, kuri prieš penkerius metus sugriovė mano šeimą.
Ji beveik nepasikeitė.
Tie patys brangūs drabužiai, ta pati pasipūtusi šypsena.
— Man iš jo nieko nereikia, — atsakiau.
— Net nežinojau, kad šis viešbutis priklauso Dominikui.
Tačiau jis tarsi mūsų negirdėjo.
Jo žvilgsnis buvo prikaustytas prie Leo.
— Natali, pasakyk tiesą.
— Ar tai mano vaikai?
Pajutau, kaip sūnus stipriau suspaudė mano ranką.
— Taip, Dominikai.
— Tavo.
— Tačiau dabar ne vieta tokiems pokalbiams.
Jis išbalo ir priklaupė prieš berniuką ant vieno kelio.
— Kuo tu vardu, mažyli?
— Leo, — atsakė sūnus.
— O jūs kas toks?
Dominikas pravėrė burną, bet nesugebėjo ištarti nė žodžio.
— Mama, kodėl tas dėdė verkia? — tyliai paklausė Ema.
Paėmiau vaikus už rankų ir nusivedžiau išėjimo link.
Dominikas nusekė iš paskos.
— Natali, prašau, palauk!
— Kodėl man nieko nepasakei?
Sustojau.
— O tu prisimeni, kaip išvarei mane iš namų?
— Kaip pasakei, kad tau manęs nebereikia?
— Apie nėštumą sužinojau jau po mūsų išsiskyrimo.
— Bet aš turėjau teisę žinoti!
— O aš turėjau teisę nelikti viena tą dieną, kai man labiausiai reikėjo vyro!
Dominikas nuleido galvą.
Viktorija staiga sugriebė jį už rankos.
— Nustok žemintis!
— Ji tiesiog nori tave susigrąžinti!
Tuomet nebeištvėriau.
— Susigrąžinti?
— Aš penkerius metus mokiausi gyventi be jo!
— Kai vaikai sirgdavo, viena sėdėdavau prie jų lovų.
— Kai Leo žengė pirmuosius žingsnius, tėvo šalia nebuvo.
— Kai Ema klausdavo, kodėl kiti vaikai turi tėtį, o ji ne, nežinodavau, ką atsakyti!
Dominikas užsidengė veidą rankomis.
Kitą dieną jis atvažiavo pas mane į namus.
Be apsaugos, be brangių dovanų.
Tiesiog stovėjo prie durų su gėlių puokšte.
— Noriu pasikalbėti.
— Ir kai ką prisipažinti.
Paaiškėjo, kad Viktorija jį jau seniai apgaudinėjo.
Ji tvirtino, kad buvau jam neištikima, rodė mano susitikimų su nepažįstamu vyru nuotraukas ir įtikinėjo, jog mūsų santuoka jau seniai baigėsi.
— Aš ja patikėjau, — tyliai pasakė Dominikas.
— O paskui pats pradėjau su ja santykius.
— Bet tai manęs nepateisina.
— Turėjau su tavimi pasikalbėti.
Iškart supratau, apie kokias nuotraukas jis kalbėjo.
— Tai buvo mano pusbrolis Markas.
— Jis padėjo man ruošti tau dovaną mūsų vestuvių metinių proga.
— Norėjau padaryti staigmeną.
Dominikas ilgai tylėjo.
Vėliau jis patikrino senas nuotraukas ir Viktorijos susirašinėjimą su žmogumi, kuris mane sekė.
Apgaulė pasitvirtino.
Jis nutraukė su ja santykius ir atleido ją iš darbo.
Tačiau man tai jau nieko nekeitė.
— Natali, suteik man dar vieną galimybę, — paprašė jis.
— Galimybę būti tėvu — taip.
— Bet vyru?
— Ne, Dominikai.
— Tu pats sugriovei mūsų šeimą.
Jis nesiginčijo.
Po kurio laiko atlikome tėvystės testą.
Rezultatai patvirtino, kad Leo ir Ema yra jo vaikai.
Dominikas pradėjo juos reguliariai lankyti.
Iš pradžių vaikai drovėjosi, paskui priprato.
Jis išmoko skaityti jiems pasakas, eiti su jais pasivaikščioti ir kantriai atsakyti į šimtus klausimų.
Vieną dieną Leo paklausė:
— Tėti, o kodėl anksčiau pas mus neateidavai?
Dominikas pažvelgė į mane, paskui apkabino sūnų.
— Nes padariau didelę klaidą.
— Ir labai dėl to gailiuosi.
Praėjo metai.
Dominikas padėjo vaikams, tačiau nebesistengė dovanomis nusipirkti mano atleidimo.
Jis suprato, kad pasitikėjimo pinigais nesusigrąžinsi.
O aš pirmą kartą po daugelio metų pajutau ramybę.
Man nebereikėjo nieko įrodinėti žmogui, kuris kadaise manęs atsisakė.
Vieną dieną Ema apkabino mus abu ir pasakė:
— Kaip gerai, kad dabar turime ir mamą, ir tėtį!
Nusišypsojau pro ašaras.
Dominikas taip pat nusišypsojo, tačiau jo akyse buvo liūdesys.
Jis suprato, kiek laimingų dienų praleido ir kad praeities jau nebesugrąžinsi.
Nežinojau, kas mūsų laukia ateityje.
Tačiau viena nusprendžiau tvirtai: mano vaikai pažins savo tėvą, o aš daugiau niekada neleisiu niekam su manimi elgtis taip, lyg mano meilė būtų nieko verta.
