Arčiau centro būtų buvę labai brangu, o šis butas jiems labai patiko.
Butas buvo nedidelis, tačiau jame buvo net du maži kambariai.
– Tai nuostabu, pažiūrėk, koks vaizdas pro langą į parką ir seną mažą bažnytėlę, – džiaugėsi Vika.
– Gerai, kad nėra taip brangu, o pats butas švarus ir jaukus.
– Buto šeimininkė taip pat labai maloni ir jauki moteris, tokia inteligentiška, apsirengusi paltu ir skrybėlaite.
– Ji sakė, kad jos pensija visai maža, todėl gyvena vasarnamyje, o butą nuomoja.
– Puiku, man čia labai patinka, jaučiuosi kaip namuose, – Vika dėkingai pažvelgė į vyrą.
Tačiau kitą rytą, kai vyras išvažiavo į darbą, jai staiga pasidarė nejauku svetimame bute.
Net pasirodė, kad kažkas stovi jai už nugaros ir įdėmiai, tyrinėdamas ją stebi, tačiau ji nuvijo tas kvailas mintis.
Ruošdamasi į darbą, kaip ir buvo pažadėjusi savo bendradarbėms, Vika nusifotografavo kambario fone.
Kambario sienas puošė gobelenai ir įrėminti siuvinėjimai, gražūs seni veidrodžiai ir antikvariniai baldai, todėl jis atrodė kažkaip neįprastai.
Ji nusifotografavo ir taip pat išvažiavo į darbą.
Draugėms butas labai patiko.
Toršeras su dideliu gaubtu ir įvairios kitos smulkmenos iš tiesų darė kambarį, nors ir ne prabangų, labai stilingą, paprastą ir jaukų, senovišką, tokį, iš kurio nesinorėjo išeiti…
– Žiūrėk, Vika, kokia keista šešėlio forma, lyg kažkas stovėtų tau už nugaros, tarsi senas barzdotas senukas! – staiga pastebėjo viena iš merginų, smalsiai apžiūrinėdama nuotrauką.
– Liaukitės, tiesiog fotografuojant taip krito šešėlis, turbūt tai Kalėdų Senelis, juk netrukus Naujieji metai, – nusijuokė Vika, tačiau širdyje jai pasidarė kažkaip neramu, nes ji prisiminė, kad ryte ir jai buvo pasirodę, jog kažkas stovi jai už nugaros.
Kita savaitė prabėgo beveik nepastebimai.
Po darbo Vika su Paša vaikščiodavo apsnigtame parke, kuriame jau stovėjo papuošta eglutė ir šviečiančios elnių figūrėlės, o paskui eidavo namo, nes prie šio buto labai greitai priprato.
Savaitgalį jiems teko likti namuose, nes snigo su lietumi, todėl Vika su Paša niekur nėjo, užsisakė picą ir žiūrėjo senus filmus.
Vyras užmigo ant sofos, o ji taip pat šalia jo trumpam užsnūdo.
Tačiau staiga Vika pabudo nuo keisto jausmo – jai vėl pasirodė, kad kažkas stovi šalia.
Ji pravėrė akis ir labai nustebo – priešais ją stovėjo liesas senukas su barzdele ir šypsodamasis ją apžiūrinėjo.
– Na, jaunoji šeimininke, kaip tau čia gyvenasi? – tyliai paklausė senukas.
– Ar jau sugalvojai norą naujoje vietoje?
– Ne?
– Prieš Naujuosius metus būtinai reikia sugalvoti norą, tada jis tikrai išsipildys.
Vikos galvoje nejučia ėmė suktis mintys apie tai, ko ji labiausiai norėtų…
Sugalvoti norą?
Aš turiu mylimą vyrą, uždirbame normaliai, mums visko pakanka.
Tik vaiko vis dar nepavyksta susilaukti, nors jau penkerius metus esame susituokę.
Tačiau vilties neprarandame, todėl ir išsinuomojome butą, nors galėjome gyventi su tėvais, vietos būtų pakakę…
„Turbūt labiausiai norėčiau, kad mums gimtų vaikelis.
Daugiau nieko nereikia“, – galvodama apie savo norą Vika net nepastebėjo, kaip vėl užmigo, o pabudusi, žinoma, jokio senuko jau nebematė…
Užtat už lango visi medžiai atrodė tarsi pasakoje, apibarstyti baltu, švariu sniegu.
Jie spindėjo saulės spinduliuose, o mieguistumo ir liūdesio neliko nė pėdsako.
Vika jautėsi tiesiog puikiai, o tai, kas nutiko, jai dabar atrodė tik sapnas.
– Beje, Vikuše, kaip tau šitas butukas?
– Aš jau čia apsipratau, man čia gera, – Paša irgi žiūrėjo pro langą ir šypsojosi.
– Aš irgi čia jaučiuosi kaip namuose ir daugiau nebenoriu nieko keisti, – sutiko Vika.
Tai buvo geras gydytojo patarimas – išsinuomoti butą ir pagyventi dviese, tik vyrui ir jai, be kitų žmonių ir neklausant svetimų patarimų…
Praėjo dar šiek tiek laiko, artėjo Naujieji metai, o gruodžio trisdešimt pirmąją Paša pranešė, kad vakare jų šeimininkė užsuks pasiimti pinigų, nes tą dieną bus mieste, o paskui vėl išvažiuos į vasarnamį.
– Keista ji, – nustebo Vika.
– Tiesiai prieš Naujuosius metus ir dar vakare.
– Tatjana Akimovna sakė, kad dieną turi kažkokių reikalų, o jos autobusas iš autobusų stoties vakare važiuoja tiesiai iki vasarnamio, tad čia nieko keisto, – paaiškino Paša.
Šeimininkė atėjo vakarop ir ne tuščiomis rankomis, juk buvo šventė.
– Nupirkau pyragaičių kaimyninėje kepyklėlėje, mes su vyru juos labai mėgome, – su šypsena paaiškino ji.
– Tada gerkime arbatą, juk jums dar toli važiuoti, – beveik vienu balsu pasiūlė Vika ir Paša, o tada nusijuokė.
Gerdami arbatą jie įsikalbėjo, o už lango vėl pradėjo smarkiai snigti su lietumi.
– O su kuo jūs švęsite?
– Viena?
– Likite su mumis sutikti Naujųjų metų, kur dabar eisite per tokią pūgą?
– Ir mums bus linksmiau, juk esame tik dviese, – laimingai šypsodamasi pasiūlė Vika.
Senutės žvilgsnis sušilo, o ji pati vos nepravirko iš susijaudinimo.
– Mes su mano Griša, Grigorijumi Vasiljevičiumi, irgi visada dviese šiame bute sutikdavome Naujuosius metus.
– Vaikų neturėjome, anksčiau susirinkdavo svečiai, o vėliau tapo sunkiau, be to, daugelio jų jau nebėra gyvųjų tarpe…
Šeimininkė atidarė spintelę ir ištraukė albumą.
– Štai, pažiūrėkite, čia aš, čia esu šiek tiek jaunesnė, o čia mano Grišenka, tegul ilsisi ramybėje.
– Man be jo labai sunku, jis visada manimi rūpinosi.
– Jis visada laikė mane silpnute, o pats išėjo pirmas…
Vika pažvelgė į nuotrauką ir net nežinojo, kaip reaguoti.
Nuotraukoje buvo tas pats senukas su barzdele, kurį ji buvo mačiusi savo regėjime.
Jis taip pat atrodė labai inteligentiškas ir su meile žvelgė į savo Tatjaną Akimovną.
– Net nuotraukoje matyti, kaip stipriai jis jus myli, – pasakė Vika, ir senutė dar labiau susigraudino.
– Taip, visą gyvenimą gyvenome siela į sielą, todėl jūs saugokite vienas kitą, nes labai sunku likti vienai.
Kitą dieną Vika ir Paša palydėjo Tatjaną Akimovną iki autobuso, tačiau jų širdys buvo neramios – kaip ji viena gyvena vasarnamyje, juk jos amžiuje tai turbūt labai sunku.
Kai sausio pabaigoje Vika suprato, kad yra nėščia, ji kelis kartus viską patikrino iš naujo, nes negalėjo tuo patikėti.
Ir staiga prisiminė tą senuką, buto šeimininkės vyrą Grigorijų Vasiljevičių.
Juk tai jis jiems kažkaip padėjo iš ten, tikrai jis padarė šį stebuklą.
Jis ir Tatjana Akimovna vaikų neturėjo, o Vika ir Paša turbūt kažkuo jam priminė juos pačius su žmona.
Juk jie taip pat labai myli vienas kitą!
– Ką tu sakai, nejaugi tikrai turėsime vaiką?
– Tai tikras stebuklas, o žinai ką, važiuokime aplankyti Tatjanos Akimovnos, juk ji ten visai viena gyvena, – pasiūlė Pavelas po to, kai Vika papasakojo jam apie savo regėjimus ir apie tai, kad sugalvojo savo brangiausią norą – kad jai ir Pašai gimtų vaikelis, nes daugiau jiems nereikia nei turtų, nei nieko kito, tik jų pačių vaiko.
Vika iškart sutiko su vyru, kad reikia važiuoti.
Pavelas kažkaip pagal senutės telefono numerį nustatė jos buvimo vietą.
Jau po valandos jie stovėjo prie jos mažo, sniegu užversto namelio durų.
– Kaip jūs mane radote?
– Aš čia šiek tiek susirgau, kaip džiaugiuosi jus matydama, – Tatjana Akimovna taip apsidžiaugė jų atvykimu, kad jie abu, net nesitarę, iškart pasiūlė:
– Kraukitės daiktus, Tatjana Akimovna, jums negalima čia gyventi vienai, važiuojame namo!
Ji net nesipriešino, o kai pakeliui namo Vika papasakojo apie savo regėjimus, kaip pas ją buvo atėjęs Grigorijus Vasiljevičius ir pasiūlė sugalvoti norą, Tatjana Akimovna tiesiog pravirko.
– Toks jau mano Grišenka, jis rūpestingas.
– Matyt, buvo atėjęs pas mane, o manęs namuose nebuvo.
– Ir jūs jam taip patikote, kad jis nusprendė jums padėti, suprato, kad esate geri žmonės ir manęs nepaliksite.
– Matyt, iš ten jis kažkaip sugebėjo tai padaryti…
Dabar Vika, Paša ir Tatjana Akimovna gyvena kartu.
Tatjana Akimovna padeda jiems auginti mažąją Taniušką, o vasarą visi važiuoja į jos seną vasarnamį pabūti gamtoje.
Grigorijus Vasiljevičius jiems daugiau nebepasirodo, nes nenori jų gąsdinti.
Jis savo darbą jau atliko – padėjo jauniesiems, o jo mylima žmona dabar nebėra viena.
Tatjana Akimovna butą ir vasarnamį jau perrašė jauniesiems šeimininkams.
Ir tegul laimė jų su Grigorijumi Vasiljevičiumi namuose gyvena dar ilgus, ilgus metus…
