Aš išsiskyriau su pirmu savo vyru prieš daug metų.
Ach, kaip jis mane išvargino! Po šių santuokų užtruko ilgai, kol atsigavau.
Jis nedirbo, leisdavo mano pinigus alkoholiui ir pasisavindavo daiktus iš namų.
Ir aš viską ištvėriau, nes turėjau sūnų, kuris augo.
Bet vieną dieną, kai Gabrielui buvo 12 metų, jis prie manęs priėjo, pažvelgė man tiesiai į akis ir pasakė:
— Mama, kodėl tu tai kenči? Išmesk jį lauk!
Tuo momentu man atsivėrė akys, ir aš nedvejodama išmetiau savo vyrą iš namų.
Kokie džiaugsmai tai buvo – negaliu to net apsakyti.
Vėliau turėjau kelis gerbėjus, bet niekada nesiplanavau rimtos santykių.
Bijojau vėl patekti į spąstus.
Paskutiniai ketveri metai buvo ypač sunkūs.
Mano sūnus išvyko į Kanadą dirbti ir nusprendė ten likti visam laikui.
Bet aš nenoriu vykti – per vėlu man priprasti prie kitos šalies.
Pandemijos laikotarpis man buvo ypač sunkus – niekas neatėjo manęs aplankyti.
Ir po truputį vienatvė tapo nepakeliama.
— Susirask bent draugą, su kuriuo galėtum pasikalbėti! – skatino mane mano draugė.
— Supranti, žiūriu į vyrus savo amžiaus ir visi jie atrodo seni ir silpni.
Gėdinuosi būti matoma su jais.
Kam man to reikia? Kad senatvėje rūpintis kažkuo? Jie neieško draugės – jie ieško globėjos.
— Tada susipažink su kažkuo jaunesniu.
Atrodai puikiai!
Tai privertė mane susimąstyti.
Ir kažkaip atsitiko, kad pradėjau kalbėti su vyru, kuris gyveno kaimyniniame name.
Kiekvieną dieną jis vedžiodavo šunį parke šalia mūsų namų.
Jis vadinosi Jonu.
Išsiskyręs, jo buvusi žmona išvyko į Italiją, o jis turėjo suaugusią dukrą.
Jis atrodė labai gerai – 49 metų, aukštas ir žavus vyras.
Aš, kaip jau minėjau, buvau 62.
Pradėjome kalbėtis, ir jis mane taip gražiai įtikinėjo – beveik kiekvieną dieną atnešdavo man gėlių.
Net nepastebėjau, kaip jis jau įsikūrė pas mane.
Visi aplinkui stebėjosi, kaip toks patrauklus ir įdomus vyras galėjo domėtis manimi.
Prisipažinsiu – mėgavausi šiuo dėmesiu.
Kiekvieną dieną gaminau jam skanius patiekalus, su malonumu skalbiau ir lygindavau jo drabužius.
Bet vieną dieną jis man pasakė:
— Galėtum išvesti mano šunį.
Tau būtų naudinga dažniau išeiti į gryną orą!
— Eikime kartu.
— Galbūt neturėtume per dažnai rodyti save kartu.
„Ar jis gėdijasi manęs?“ pagalvojau.
Ir tada supratau, kad tapau jo namų tvarkytoja.
Nutariau pasikalbėti su juo rimtai.
— Manau, kad namų darbai turėtų būti pasidalinti po lygiai.
Tu gali pats pasilyginti savo drabužius.
Ir savo šunį taip pat gali išvesti pats.
— Klausyk, jei norėjai jauno ir gražaus vyro, tai turi jį padaryti laimingą.
O jei ne, kam tada?
— Turi 30 minučių susirinkti savo daiktus ir išeiti!
— Ką? Aš negaliu – mano dukra jau įsileido savo vaikiną į mano butą.
— Na, tada gyventi kartu!
Aš išmetiau jį be dvejonių.
Vis dėlto prisipažinsiu, tai mane nuliūdino.
Ar moteris mano amžiaus tikrai neturi galimybių surasti tikrą meilę? Vis dar ilgiuosi švelnumo…
