Dešimt metų Eugenijus nešiojosi užantspauduotą voką nuo savo velionio tėvo, laikydamasis pažado niekada jo neatplėšti per anksti.
Jis neturėjo nė menkiausio supratimo, kas yra viduje – tik tiek, kad tėvas privertė jį prisiekti palaukti.
Kai pagaliau atėjo ta diena, jis atskleidė žinią, kuri pakeitė viską.
Nubraukiau prakaitą nuo kaktos, tvirčiau suėmiau plytas.
Rankos sopėjo, nugara atrodė lyg tuoj perlūš pusiau, bet aš nesustojau.
Saulė negailestingai svilino, kabodama aukštai danguje, paversdama statybvietę tikra krosnimi.
Bet aš jau buvau prie to pripratęs.
Šešeri metai statybose mane užgrūdino – kilnojau, dėjau, kaliau, prakaitavau per ilgas pamainas už menką atlygį.
Tai nebuvo prabangus darbas, bet jis buvo sąžiningas.
Neturėjau universiteto diplomo, manęs niekas nelaukė patogiame kabinete.
Tik šis darbas.
Ir, tiesą sakant, man tai nerūpėjo.
Tačiau šiandien buvo kitaip.
Šiandien kišenėje turėjau kai ką ypatingo.
Tai, ką nešiojausi dešimt metų.
Paliečiau voko kraštus, mano tėvo paskutiniai žodžiai nuskambėjo galvoje.
Neatidaryk jo dešimt metų.
Lygiai dešimt metų.
Pažadėk man.
Aš pažadėjau.
Ir aš tesėjau šį pažadą.
Man buvo penkiolika, kai netekau tėvo.
Jis buvo viskas, ką turėjau.
Mano mama paliko mus, kai buvau per mažas, kad prisiminčiau jos veidą.
Mes visada buvome tik dviese.
Jis buvo kietas žmogus – ilgos darbo valandos, skaudančios kaulai, rankos amžinai suteptos tepalu ir dulkėmis.
Jis nekalbėjo daug, bet kai kalbėdavo – klausydavausi.
Nes kiekvienas jo žodis turėjo reikšmę.
Naktį, kai jis mirė, sėdėjau šalia jo ligoninės lovoje, laikydamas jo silpną ranką.
Aparatai tyliai pypsėjo, palatoje tvyrojo antiseptikų kvapas, bet visa tai nebeturėjo reikšmės.
Svarbiausia buvo jo žvilgsnis.
„Pažadėk man, kad būsi stiprus“, – sumurmėjo jis, jo balsas vos girdimas.
Nurijau gumulą gerklėje.
Aš pažadu, tėti.
Jis pažvelgė į mažą medinį stalelį šalia lovos.
Sekiau jo žvilgsnį.
Ten gulėjo užklijuotas vokas, nepaliestas.
„Jis skirtas tau“, – tarė jis.
Bet neatidaryk jo dešimt metų.
Lygiai dešimt metų.
Suraukiau antakius.
„Kodėl?“
Jo pirštai suspaudė manąją ranką – silpnai, bet tvirtai.
Pažadėk man.
Sujudėjau, bet tik akimirkai.
Aš pažadu.
Jis iškvėpė, jo kūnas dar giliau nugrimzdo į lovą.
Norėjau maldauti jo pasilikti, kovoti, laikytis bent dar šiek tiek ilgiau.
Bet žinojau, kad tai beprasmiška.
Todėl palinkau ir sušnabždėjau: aš tave myliu, tėti.
Jo ranka lėtai, drebančiai patapšnojo man per nugarą.
Aš irgi tave myliu, sūnau.
Tai buvo paskutiniai jo žodžiai.
Kai išėjau iš tos ligoninės palatos, nebuvau tik berniukas, netekęs tėvo.
Buvau vienas.
Metai po to buvo sunkiausi mano gyvenime.
Būdamas penkiolikos patekau į globos namus.
Ten buvo triukšminga, perpildyta, pilna vaikų, turinčių savų žaizdų.
Nepritapau.
Ir nenorėjau pritapti.
Kol kiti pešėsi, pažeidinėjo taisykles, bėgo iš namų, aš laikiau galvą nuleidęs.
Juk buvau davęs pažadą.
Sulaukęs aštuoniolikos, išėjau su niekuo, išskyrus seną sportinį krepšį ir voką kišenėje.
Jokio universiteto plano, jokio palikimo, jokio saugumo tinklo.
Tik mano rankos.
Todėl dirbau.
Statybos buvo pirmas darbas, kurį gavau.
Jis buvo alinantis, žiaurus, bet aš pasirodydavau anksti, išeidavau vėlai, imdavau kiekvieną pamainą, kurią tik galėjau.
Nesilinksminau.
Nešvaisčiau pinigų.
Nesiskundžiau.
Kai kurie vakarai būdavo tokie sunkūs, kad net neišeidavo užmigti – tada išsitraukdavau voką ir tiesiog žiūrėdavau į jį.
Kas jame?
Laiškas?
Testamentas?
Paslaptis, kurios dar nesu pasiruošęs sužinoti?
Neturėjau nė menkiausio supratimo.
Bet neatplėšiau jo.
Nes pažadas yra pažadas.
Tą rytą, kai suėjo dešimt metų nuo tėvo mirties, viskas atrodė įprastai.
Atsikėliau prieš aušrą, apsiaviau darbo batus, pasiėmiau pietus.
Bet šįkart vokas buvo mano kišenėje.
Jis atrodė sunkesnis nei įprastai.
Baigus pamainą, širdis daužėsi taip smarkiai, jog atrodė, kad tuoj iššoks iš krūtinės.
Grįžęs į savo mažytį butą, atsisėdau prie stalo.
Vokas gulėjo prieš mane, jo kraštai buvo nudilę nuo metų nešiojimo.
Kas, jei tai niekas?
Kas, jei be reikalo dešimt metų laukiau šios akimirkos?
Atmečiau tas mintis.
Pažadas yra pažadas.
Aš jį atplėšiau.
Viduje buvo tik vienas popieriaus lapelis.
Keturi žodžiai.
Susitik su mano advokatu.
– Tėtis
Spoksojau į tą žinutę, skaitydamas ją vėl ir vėl.
Ir tai viskas?
Jokio paaiškinimo?
Jokios žinutės?
Nusijuokiau be garso.
„Vis dar verči mane laukti, ar ne?“
Po valandos jau sėdėjau priešais advokatą.
Jis padėjo prieš mane segtuvą.
„Tavo tėvas tau paliko sąskaitą. Kiekvieną centą, kurį galėjo sutaupyti. Per metus su palūkanomis ji užaugo.“
Atsiverčiau segtuvą.
Ir sustingau.
400 000 dolerių.
Rankos sudrebėjo.
„Tai… tai mano?“
„Tik su viena sąlyga.“
„Tavo tėvas pasakė, kad galėsi gauti šiuos pinigus tik tuo atveju, jei dešimt metų sunkiai dirbsi ir suprasi jų vertę.“
Aš giliai įkvėpiau.
Žinojau – jis mane išmokė būtent to.
Pažvelgiau į dangų ir tyliai sušnabždėjau:
Ačiū, tėti.
