Aš niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie ignoruoja benamius.
Visada pajusdavau gailestį, kai gatvėje pamatydavau žmogų su ištiesta ranka, laikantį ženklą arba tiesiog sėdintį ant šalto grindinio su nudėvėtu paltu.
Nuo vaikystės mano tėvai mokė mane būti atjaučiančiu ir padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, todėl, kai tik galėdavau, duodavau vieną ar kitą dolerį ar pasiūlydavau maisto žmogui, sėdinčiam prie parduotuvės kampo.
Aš nežinojau jų istorijų, bet visada maniau, kad jie kažkaip nukentėjo – galbūt dėl blogų sprendimų ar tiesiog nesėkmės.
Aš gyvenau gyvenimą, kuriame turėjau stogą virš galvos, darbą ir stabilias pajamas.
Buvau patenkintas savo padėtimi ir pernelyg daug negalvojau apie platesnes benamystės problemas.
Tiesiog maniau, kad dauguma žmonių atsidūrė tokioje situacijoje dėl savo pačių nesėkmių.
Visa tai pasikeitė tą dieną, kai sutikau jį – profesorių Džeikobsą.
Jau buvo praėję keleri metai nuo mano studijų baigimo, bet aš vis dar prisimindavau jo istorijos paskaitas.
Profesorius Džeikobsas atrodė kaip žmogus, kuriam gyvenime viskas klostėsi gerai.
Jis buvo gerbiamas mokslininkas, iškalbingas, aistringai pasakojantis apie istoriją.
Jo paskaitos visada buvo įdomios – jis turėjo talentą sudėtingus dalykus pateikti taip, kad jie atgytų.
Jis garsėjo kaip griežtas, bet teisingas dėstytojas, o jo kursas buvo vienas iš sunkiausių, kuriuos man teko lankyti.
Tačiau tuo pačiu ir vienas iš labiausiai įkvepiančių.
Aš visada juo žavėjausi ir maniau, kad jis buvo žmogus, kuris tikrai turėjo savo gyvenimą sutvarkytą.
Vieną lietingą popietę ėjau namo iš darbo ir praėjau pro vietą prie maisto prekių parduotuvės, kur dažnai matydavau sėdintį benamį.
Jis buvo susisupęs į suplyšusį paltą, jo veidas buvo paslėptas po gobtuvu.
Jis žiūrėjo į žemę, laikydamas rankoje ženklą su užrašu: „Bet kokia pagalba laukiama, te laimina jus Dievas.“
Buvau jį matęs šimtus kartų, bet tą dieną kažkas privertė mane sustoti.
Praeidamas pro jį, pastebėjau kažką pažįstamo jo laikysenoje, būde, kaip jis sėdėjo.
Keistas jausmas – lyg jau būčiau jį matęs anksčiau, bet negalėjau prisiminti kur.
Kažkas viduje privertė mane atsigręžti.
Atsidūriau prieš jį ir atidžiau įsižiūrėjau.
Širdis nusirito į kulnus.
Jo veidas buvo išvargęs, nešvarus, apaugęs barzda, jo akys – pavargusios ir praradusios tą kibirkštį, kurią prisiminiau.
Tačiau nebuvo jokių abejonių – tai buvo profesorius Džeikobsas.
Mano skrandis susitraukė.
Tai negalėjo būti tiesa.
Negalėjau patikėti savo akimis.
Bet kuo ilgiau žiūrėjau, tuo labiau supratau – taip, tai tikrai buvo jis.
Žmogus, kuris kažkada stovėjo klasėje ir dalijosi savo išmintimi, dabar sėdėjo ant grindinio, prašydamas smulkių pinigų.
Sustingau.
Nežinojau, ką daryti.
Kaip turėčiau prie jo prieiti?
Ką turėčiau jam pasakyti?
Kaip jis čia atsidūrė?
Ar jis visą šį laiką kentėjo tyliai, kovodamas su problemomis, apie kurias niekas nežinojo?
Giliai įkvėpiau ir priėjau arčiau.
– Profesoriau Džeikobsai? – švelniai paklausiau, mano balsas šiek tiek virpėjo.
Jo akys trumpam pakilo ir akimirką jose sužibo atpažinimas.
Tada jis nusuko žvilgsnį, tarsi jam būtų gėda.
– Taip? – tyliai atsakė jis, jo balsas buvo šiurkštus, lyg nebūtų kalbėjęs kelias dienas.
– Aš… aš jus prisimenu, – sumikčiojau.
– Jūs buvote mano dėstytojas universitete.
Istorijos profesorius Džeikobsas.
Jis lėtai linktelėjo, pečiai nusviro.
– Žinau, – tyliai atsakė.
– Aš tave irgi prisimenu.
Stojo ilga pauzė.
Pirmą kartą pamačiau, koks jis pažeidžiamas.
Žmogus, kurį kažkada laikiau stipriu ir protingu, dabar atrodė palūžęs ir pavargęs nuo gyvenimo.
– Kas atsitiko? – paklausiau, nespėjęs sustabdyti savo žodžių.
– Kodėl… kodėl jūs čia?
Profesorius Džeikobsas dvejojo, ir man pasirodė, kad jis gali visai neatsakyti.
Tačiau tada jis tyliai pradėjo pasakoti savo istoriją.
Po to, kai pasitraukė iš dėstymo, jį užklupo nesėkmės virtinė.
Jo žmona susirgo, o jis negalėjo padengti vis didėjančių medicininių išlaidų.
Stresas paveikė jo sveikatą, ir jis neteko darbo, kai universitetas pradėjo mažinti išlaidas.
Neturėdamas kito pajamų šaltinio, jis pradėjo slysti į dugną.
Draugai nutolo, nesuprasdami jo finansinių sunkumų.
Išdidumas neleido jam prašyti pagalbos.
O laikui bėgant jo gyvenimas visiškai subyrėjo.
Jis mėnesius praleido nakvynės namuose, bandydamas rasti išeitį, bet niekas nepasisekė.
Kai jis baigė pasakoti, mane užplūdo kaltė.
Visada maniau, kad benamystė yra žmonių klaidų ar tingumo rezultatas.
Tačiau dabar supratau, kaip trapus gali būti gyvenimas.
Kaip greitai viskas gali sugriūti.
Aš padaviau jam pinigus iš savo piniginės.
– Prašau, – pasakiau, – gal tai bent šiek tiek padės.
Jis lėtai papurtė galvą.
– Man nereikia tavo pinigų, – tyliai atsakė.
– Bet ačiū.
Tu esi geras žmogus.
Aš negalėjau tiesiog nueiti.
Pažadėjau jam, kad grįšiu ir patikrinsiu, kaip jam sekasi.
Ir iš tiesų – grįžau.
Nes jis nebuvo nematomas.
Niekas neturėtų būti.
