Sandoris su nepažįstamuoju… ir meilė, kurios nesitikėjau
Skendau ligoninės sąskaitose, kai vyras kostiumu pateikė neįtikėtiną pasiūlymą – apsimesti jo sužadėtine, o jis sumokės už mano tėvo gyvybiškai svarbią operaciją.
Neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik sutikti.
Bet tada sutikau jo brolį… ir viskas subyrėjo.
Skambutis, kuris viską pakeitė
Rytas prasidėjo kaip įprasta.
Užrakinėjau savo buto duris, kai suskambo telefonas.
Dar vienas brukalinis skambutis, pagalvojau, pasiruošusi nekreipti dėmesio.
Bet kažkas privertė mane atsiliepti.
– Panelė Karter? – ramus, profesionalus balsas. – Čia daktaras Reinoldsas. Skambinu dėl jūsų tėvo.
Širdis suspurdėjo.
– Ar jam viskas gerai?
Ilga pauzė.
– Jo būklė pablogėjo. Jam skubiai reikalinga operacija. Be jos… jo šansai labai maži.
Suma, kurią jis pasakė, buvo neįmanoma – toli gražu viršijanti mano galimybes.
Neturėjau nieko.
Jokių santaupų, nieko, į ką galėčiau kreiptis.
Mano darbas kavinėje vos leido sumokėti nuomą.
Bet aš negalėjau jo prarasti.
– Aš kažką sugalvosiu, – sušnabždėjau ir padėjau ragelį.
Nežinomasis kavinėje
Iš nevilties skubėjau į darbą ir maldavau savo vadovės Lizos išankstinio atlygio.
– Norėčiau padėti daugiau, Sofija, – jos balse skambėjo apgailestavimas. – Daugiausia, ką galiu duoti, yra dviejų mėnesių alga.
Per mažai.
Net nepriartėjau prie reikiamos sumos.
Suspaudžiau lūpas, sulaikydama ašaras, ir atsisukau į kavinės salę – tik pajutau įsmeigtą žvilgsnį.
Vyras sėdėjo prie lango, stebėdamas mane.
Ne mano įprastas klientas.
Ne tylus, malonus vyras, kuris visada užsisakydavo juodą kavą be cukraus.
Tas, kurį slapta žavėjausi ir kuriam visada įdėdavau papildomą sausainį, tikėdamasi, kad jis pastebės.
Ne, šis vyras buvo kitoks.
Vyresnis.
Aštresnių bruožų.
Jo kostiumas spinduliavo galią.
Ir aš dar nežinojau, kad iki vakaro jis pakeis viską.
Pavojingas pasiūlymas
Vėliau vakare, kai grįžinėjau namo, paskendusi mintyse, šalia manęs sustojo prabangus juodas automobilis.
Langas nusileido.
– Sofija.
Sustingau.
Tai buvo jis – vyras iš kavinės.
– Sėsk. Paaiškinsiu viską.
Sukikenau.
– Taip tikrai nebus.
Jo lūpų kampučiai trūktelėjo į šypseną.
– Suprantu. Tada pasikalbėsiu čia.
Jo balsas buvo ramus, užtikrintas.
– Mano tėvas ketina perduoti man šeimos verslą. Bet yra sąlyga – jis nori matyti mane įsipareigojusį. Susižadėjusį.
Sukryžiavau rankas.
– Ir kaip tai susiję su manimi?
Jo žvilgsnis nevirpėjo.
– Man reikia sužadėtinės.
Aš nusijuokiau.
– Juokaujat?
– Ne. O tau reikia pinigų.
Kvėpavimas užstrigo.
– Girdėjau tave kavinėje, kai prašei vadovės avanso, – tęsė jis. – Aš matau galimybę ir ją išnaudoju. Tau reikia pinigų. Man – sužadėtinės. Paprasta.
Paprasta.
Taip, žinoma.
– Jei sutiksi, sumokėsiu už tavo tėvo operaciją.
Viskas manyje rėkte rėkė „ne“.
Bet tada prieš akis iškilo mano tėvas – silpnas ligoninės lovoje, ir ta neįmanoma suma.
Sunkiai nurijau seiles.
– Gerai.
Ir taip tapau Styveno sužadėtine.
Naktis, kuri viską pakeitė
Pirmas mūsų kaip poros pasirodymas buvo jo tėvo gimtadienio pokylyje.
Dvaro rūmai atrodė lyg iš pasakos – auksiniai sietynai, gyva džiazo muzika, padavėjai su šampano taurėmis.
Laikiausi tobulos laikysenos, kaip Styvenas buvo pamokęs.
– Atsipalaiduok, – sušnabždėjo jis. – Atrodai puikiai.
Tada priėjo jo tėvas – aukštas, griežtas.
Mane vertino.
– A, tai štai ta jauna moteris, kurią nuo mūsų slėpei, – sumurmėjo jis, prisimerkęs.
Prisiverčiau nusišypsoti.
– Malonu susipažinti, pone.
Ir tada pamačiau jį.
Vyrą iš kavinės.
Tą, kurį mėnesius slapta žavėjausi.
Tą, kurį įsivaizdavau kaip tą vienintelį.
Ir dabar, pirmą kartą, sužinojau jo vardą.
Styveno tėvas atsisuko į jį su išdidžia šypsena.
– Oliveri, ateik susipažinti su savo brolio sužadėtine.
Tas, kurio nesitikėjau
Oliveris sustingo.
Jis mane atpažino.
Neskubėjo prieiti.
Stebėjo.
Tada pasirinko tinkamą akimirką ir priėjo arčiau.
– Netikėtas susitikimas, – tyliai ištarė.
– Oliveri…
– Žinai, prireikė mėnesių, kol suradau drąsos tave pakviesti į pasimatymą.
Kvėpavimas tapo negilus.
– Bet, atrodo, nereikėjo. Mano brolis mane aplenkė.
Jis tyliai nusijuokė.
– Ėjau į tą kavinę kiekvieną rytą tik tam, kad tave pamatyčiau.
Galėjau jam pasakyti tiesą.
Kad nesu tikra Styveno sužadėtinė.
Kad darau tai tik dėl savo tėvo.
Bet tada prieš akis vėl iškilo ligoninės lova.
Styveno pažadėtas čekis.
Todėl tiesiog nusisukau, įsikabinau į Styveno ranką… ir pabučiavau jį.
Pirmas mano melas turėjo kartų skonį.
