Kai mano sūnui Jokūbui suėjo penkiolika, maniau, kad viską suprantu.
Žinoma, kartais jis būdavo uždaras, bet juk tai normalu paaugliui, ar ne? Jis tapo irzlus, mažiau domėjosi laiku su šeima ir mieliau leisdavo laiką su draugais.
Bet, tiesą sakant, aš per daug apie tai negalvojau.
Juk ir aš pati kažkada buvau paauglė.
Žinojau, kaip tai vyksta—maištas, nepriklausomybė ir noras turėti daugiau asmeninės erdvės.
Tikėjau, kad tai tiesiog laikinas etapas.
Bet laikui bėgant viskas ėmė keistis.
Jokūbo nuotaikos svyravimai tapo daug stipresni.
Jis nebesijuokė su draugais, o kai paklausdavau, kaip sekėsi diena, jis trumpai atsakydavo ir užsidarydavo savo kambaryje.
Jis nebenorėjo daryti nieko, ką anksčiau mėgdavome veikti kartu—jokių savaitgalio išvykų, jokių pokalbių apie mėgstamus filmus ar vaizdo žaidimus.
Jis valandų valandas sėdėdavo savo kambaryje, dažnai net nenusileisdamas vakarienei, o kai vis dėlto ateidavo, atrodė kaip šešėlis kambaryje.
Iš pradžių maniau, kad jis tiesiog patiria stresą dėl mokyklos arba išgyvena etapą, kai nori būti vienas.
Bet tada, vieną vakarą, netyčia pamačiau, kaip jis žiūrėjo į save veidrodyje—jo veide atsispindėjo sumišimas ir nerimas.
Aš tai mačiau jo akyse—kažkas buvo ne taip.
Jis nebuvo tiesiog tipiškas paauglys.
Jis kovojo su kažkuo, ko aš nesupratau.
Bandžiau priversti jį pasikalbėti.
– Jokūbai, kas vyksta? Pastaruoju metu esi labai tylus.
– Aš nerimauju dėl tavęs.
Jis tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė, kad yra pavargęs arba tiesiog nenori kalbėti.
Bet aš negalėjau atsikratyti jausmo, kad kažkas rimto vyksta.
Jis ne tik atsiribojo nuo mūsų—atrodė, kad jis pats savęs nebepažino.
Jo elgesys pasikeitė, jis atrodė pasimetęs taip, kaip niekada anksčiau.
Tik kai vienas jo draugų man paskambino, sužinojau tiesą.
– Jokūbas pabandė kažką mokykloje, – nervingai pasakė jo draugas. – Kai kurie vaikai pasiūlė jam narkotikų, ir jis pabandė vieną kartą.
– Jis sakė, kad po to jautėsi keistai.
– Tai jį labai paveikė.
Mano širdis sustojo.
Niekada neįsivaizdavau, kad tai galėtų nutikti mano sūnui.
Visada įspėdavau jį apie narkotikus, bet niekada nemaniau, kad tai taps realybe.
Nedelsdama pasikalbėjau su Jokūbu, ir kai paminėjau tai, jo veidas pabalo.
Jis ilgai tylėjo, kol pagaliau prabilo, jo balsas drebėjo.
– Aš nežinojau, ko tikėtis, mama.
– Jie sakė, kad jausiuosi gerai, bet taip nebuvo.
– Tai tiesiog… viską padarė keistą.
– Aš nebejaučiu savęs.
– Nežinau, kas vyksta.
– Jaučiuosi… pasimetęs.
Mačiau jo akyse sumaištį.
Jis nesuprato, kas su juo darosi.
To vieno karto poveikis vis dar buvo juntamas, ir jis nesugebėjo to paaiškinti.
Atrodė, tarsi aplink jį būtų nusileidęs rūkas, ir kad ir kaip jis stengtųsi, negalėjo jo išsklaidyti.
Man plyšo širdis, kai jo klausiausi.
Jis kentėjo, ir aš to nepastebėjau.
Ženklai buvo, bet aš jų neįžvelgiau pakankamai aiškiai.
Aš palaikiau jo atsiribojimą tiesiog paauglystės dalimi, nė nepagalvodama, kad tai gali būti daug rimčiau.
Ir dabar mano sūnus susidūrė su to sprendimo pasekmėmis, kurios viską pakeitė.
Nežinojau, kaip tai išspręsti, bet žinojau, kad turiu jam padėti.
Kartu kreipėmės pagalbos.
Nusivedžiau jį pas specialistą, kuris dirbo su paaugliais ir su priklausomybių prevencija.
Terapeutas padėjo Jokūbui suprasti, kad jo savijauta po narkotikų vartojimo nėra neįprasta, net jei tai buvo tik vienas kartas.
Jo kūnas ir protas reagavo į kažką nepažįstamo, ir prireiks laiko, kol viskas susitvarkys.
Jokūbui buvo sunku pripažinti savo klaidą, bet pamažu jis pradėjo atviriau kalbėti apie savo patirtį.
Kaltė ir gėda dėl narkotikų vartojimo jį slėgė, jis bijojo, kad būsiu ant jo supykusi ar nusivylusi.
Tačiau aš jį patikinau, kad mes visi darome klaidų, ir tai jo neapibrėžia.
Svarbiausia buvo žengti teisingus žingsnius į priekį.
Jokūbas pradėjo reguliariai lankyti terapiją, o mes kartu dirbome, kad atkurtume jo pasitikėjimą savimi.
Rūkas pamažu pradėjo sklaidytis, bet pokyčiai neįvyko per naktį.
Tai buvo lėtas procesas—savo tapatybės atradimas iš naujo ir išmokimas susidoroti su jausmais, kuriuos jis slėpė.
Mes daugiau kalbėjomės, ir aš dariau viską, kad jis suprastų, jog nėra vienas šiame kelyje.
Jo draugai buvo dalis jo kovos, bet supratau, kad svarbiausia, jog jis jaustųsi mylimas ir palaikomas.
Vieną dieną Jokūbas pažvelgė į mane su ašaromis akyse ir tarė:
– Atsiprašau, mama.
– Aš nenorėjau tavęs įskaudinti.
Aš jį stipriai apkabinau.
– Tu manęs nesužeidei, Jokūbai.
– Tu nesi vienas.
– Mes kartu tai įveiksime.
Tai užtruko kelis mėnesius, bet Jokūbas po truputį vėl rado savo kelią.
Jis vėl susidomėjo savo pomėgiais, jo asmenybė vėl pradėjo spindėti, jis tapo stipresnis ir labiau pasitikintis savimi.
Jis suprato, kad narkotikai nėra atsakymas, ir kad jo tikrasis „aš“ yra vertas apsaugoti.
Jis išmoko, kad bandydami pabėgti nuo problemų ar pritapti prie netinkamos aplinkos, galime tik dar labiau sau pakenkti.
Mūsų santykiai tapo dar stipresni.
Dabar žinau, kad svarbiausia būti šalia, kai vaikams mūsų labiausiai reikia—net jei mes ne iš karto suprantame, kas vyksta.
