Kai sutikau Tomą, jis buvo žmogus su dideliais siekiais.
Jis svajojo pradėti savo verslą, kurti kažką reikšmingo, kažką, kas paliktų ženklą pasaulyje.
Aš žavėjausi tuo jame.
Aš tikėjau jo vizija visa širdimi.
Ir pradžioje mūsų santykių žinojau, kad mes esame skirti būti partneriais gyvenime ir jo svajonėse.
Tuo metu buvau ant karjeros proveržio ribos.
Ką tik gavau paaukštinimą reklamos agentūroje, kur dirbau, ir pagaliau atrodė, kad mano profesinis gyvenimas pradeda gerėti.
Bet Tomas manęs reikėjo.
Jo svajonės buvo didelės, o kelias nebuvo lengvas.
Jis kovojo su verslo pradžios logistika, o spaudimas buvo didelis.
Todėl aš padariau pasirinkimą – vieną, kuris tuo metu atrodė teisingas.
Aš atidėjau savo karjerą.
Sakiau sau, kad tai laikina.
Aš visada galėčiau grįžti.
Tai nebuvo apie mano svajonių apleidimą, bet apie jo palaikymą.
Tikėjau, kad kai jo verslas prasidės, mes abu galėsime pasimėgauti vaisiais.
Turėtume puikų gyvenimą, o aš turėčiau savo eilę siekti savo siekių.
Bent jau tai sakiau sau, kad pateisinčiau tai.
Praėjo metai.
Aš praleidau savo dienas padėdama Tomui, kaip tik galėjau.
Tvarkiau jo sąskaitas, atsakinėjau į laiškus, padėjau su jo rinkodaros strategijomis – viskas, kad jo svajonės taptų realybe.
Aš buvau jo palaikytoja, jo patarėja ir jo pagalbos sistema.
Aš atidaviau savo širdį jo sėkmei, ir kurį laiką buvau patenkinta.
Jo verslas pamažu pradėjo augti, o kartu ir jo pasitikėjimas savimi bei jo statusas.
Bet kai Tomo karjera klestėjo, manoji išblėso.
Aš praradau ryšį su pramone, dėl kurios buvau taip aistringai susidomėjusi.
Galimybės mane aplenkė, ir aš nebuvau pasiruošusi jų siekti.
Aš paaukojau tiek daug dėl jo.
Aš atsisakiau savo pačių siekių dėl jo.
Aš nuolat sau sakiau, kad tai teisingas dalykas.
Tada atėjo momentas, kurį aš maniau būsiantį lūžio tašku.
Po metų sunkaus darbo Tomo verslas tapo sėkmingas.
Tai nebuvo didžiulė imperija, bet pakako mums suteikti patogų gyvenimą.
Ir aš galvojau, kad galiausiai tai bus mano eilė.
Aš galėčiau grįžti į savo karjerą.
Galėčiau siekti savo svajonių taip, kaip visada norėjau.
Bet kai aš apie tai pasakiau Tomui, jo atsakymas nebuvo toks, kokio tikėjausi.
Jis buvo užsiėmęs – per daug užsiėmęs, jis sakė.
Neturėjo laiko apie tai kalbėti.
Jo verslas dabar buvo jo prioritetas, ir jam reikėjo, kad aš toliau jam padėčiau.
Tai nebuvo pirmas kartas, kai jis mane ignoravo, bet šį kartą tai jautėsi kitaip.
Aš buvau ta, kuri paaukojo tiek daug, ir dabar atrodė, kad jam net nesvarbu.
Aš praleidau metus puoselėdama jo sėkmę, ir kai atėjo laikas man paprašyti šiek tiek palaikymo, atrodė, kad jis net nenorėjo klausytis.
Bandžiau jam paaiškinti, kaip tai svarbu man.
Sakiau jam, kaip aš paaukojau savo karjerą, kaip atidėjau viską dėl jo.
Bet jis nesuprato.
„Tu žinojai, ką darai, kai pasirinkai man padėti“, – sakė jis, tarsi mano auka būtų buvusi tikėtina, tarsi tai būtų mano pareiga.
Aš buvau šokiruota.
Vyras, kurį aš palaikiau tiek ilgai, atrodė, kad pamiršo pamatus, kuriuos aš jam padėjau sukurti.
Visi tie metai, visos naktis, kai aš likau ilgai dirbdama, kol jis dirbo savo versle, visi tie momentai, kai aš atidėjau savo pačių svajones – niekas iš to jam nebuvo svarbu.
Jam aš buvau tik moteris, kuri padėjo jam pasiekti sėkmę, o ne žmogus, turintis savo siekių.
Aš pradėjau jausti pyktį, augantį manyje.
Visada buvau ta, kuri dėmesį skyrė jo poreikiams, kuri mūsų ateitį statė prieš savo pačias.
Bet dabar, kai man reikėjo jo palaikymo, jis net neturėjo laiko susirūpinti.
Tai buvo skaudus suvokimas, kad aš gyvenau dėl jo, o jis niekada tikrai neinvestavo į mano gyvenimą.
Bandžiau tęsti, bandžiau išlaikyti ramybę, bet skausmas ir nusivylimas augo.
Kuo daugiau stebėjau, kaip jis klesti, tuo labiau jautėsi, kad mano svajonės slysta tolyn.
Atrodė, kad jis manęs jau net nebe mato.
Visi tie metai, visi aukojimai, kuriuos padariau, ir jis net nesugebėjo jų pripažinti.
Tai nebuvo tik apie karjerą – tai buvo apie tai, kad jaustumėtės pastebėta, kad jaustumėtės svarbi taip pat kaip ir jo verslas.
Galutinis smūgis atėjo, kai sužinojau, kad jis planavo didelį projektą savo įmonei – projektą, kuriame jis niekada nepaprašė mano nuomonės.
Jis pradėjo priimti visus sprendimus be konsultacijų su manimi, tarsi mano nuomonės nebebūtų svarbios.
Aš su juo pasikalbėjau, ir vėl jis numojo ranka, sakydamas, kad turėjau žinoti, jog jis dabar dėmesį skirs verslui.
Tada supratau, kad gyvenau santykiuose, kuriuose buvo tikimasi, kad aš duosiu viską ir negausiu nieko atgal.
Aš atsisakiau savo karjeros, savo nepriklausomybės ir savo svajonių, kad padėčiau jam sukurti jo sėkmę.
O galiausiai jis nesirūpino.
Tai buvo skaudi tiesa, kurią priimti buvo sunku, bet žinojau, kad negalėčiau taip gyventi daugiau.
Turėjau vėl perimti savo gyvenimo kontrolę.
Pradėjau ieškoti būdų, kaip sugrįžti į darbo rinką, kaip atgaivinti savo aistrą savo karjerai.
Tai nebuvo lengva ir nebuvo greita, bet tai buvo būtina.
Lėtai pradėjau kurti gyvenimą sau, tokį, kuriame nebereikėjo aukoti visko dėl kieno nors kito svajonės.
O Tomas ir aš pasikeitėme.
Mes nebebuvome ta pati pora, kokie buvome anksčiau.
Aš supratau, kad nesvarbu, kiek aš jam paaukojau, tai niekada nebuvo pakankamai.
Ir galbūt tai buvo pamoka, kurią turėjau išmokti – niekada neatsisakyti savęs, nesvarbu, su kuo esu.
