Tai buvo tipiškas rudens semestras kolegijoje – įtemptas, pilnas užduočių, bemiegių studijų naktų ir socialinių susitikimų chaoso.
Bet mano kambariokei Emmai viskas pakrypo keista linkme.
Jos katė, Viskeris, dingo.
Viskeris nebuvo eilinė katė.
Jis buvo keistoka būtybė – turėjo ryškiai žalias akis ir švelnų, juodą kailį, kuris išskyrė jį net tarp kitų universiteto kačių.
Jis buvo pagarsėjęs savo išdaigomis, bet kartu buvo ir be galo draugiškas.
Kai tik grįždavau į bendrabutį po ilgos dienos, jis visada laukdavo prie durų – pasiruošęs glaustytis arba vaikytis pro langą atsklindančią šviesos juostą.
Todėl, kai Emma pasakė, kad Viskeris dingo, pamačiau, kaip ji iš tiesų buvo sunerimusi.
„Jis niekada dar nebuvo dingęs taip ilgai“, – sakė ji, balse girdėjosi nerimas.
„Aš ieškojau visur – mūsų kambaryje, koridoriuose, kieme.
Aš nežinau, kur jis dingo.“
Aš pasiūliau jai savo pagalbą, bet iš pradžių maniau, kad jis tiesiog pasislėpė kur nors, kaip katės dažnai daro.
Bet kai praėjo dvi dienos ir vis dar nebuvo nė ženklo apie jį, ir aš pradėjau nerimauti.
Tai buvo jam nebūdinga.
Vieną popietę, užbaigusi grupinį projektą, radau Emmą sėdinčią ant sofos.
Jos veidas buvo išbalęs, ji atrodė išsekusi.
Ji slinko per telefoną, turbūt jau šimtąjį kartą tikrindama dingusių gyvūnų forumus.
„Aš paskelbiau visur.
Niekas jo nematė“, – tarė ji beviltiškai.
Atsisėdau šalia jos ir padrąsinančiai uždėjau ranką ant peties.
„Mes jį rasime.
Nesijaudink.“
Tą akimirką aš priėmiau sprendimą.
Aš padėsiu jai ieškoti Viskerio, net jei reikės visą naktį šukuoti kiekvieną universiteto kampelį.
Emma įvertino mano pasiūlymą, ir, susirinkusios reikmenis – žibintuvėlius, plakatus su Viskerio nuotrauka ir maišelį jo mėgstamiausių skanėstų – iškeliavome.
Pradėjome tikrinti vietas, kuriose jis dažniausiai lankydavosi – už šiukšlių konteinerių prie bendrabučio, studentų automobilių stovėjimo aikštelėje, netoliese esančiose skersgatviuose.
Bet kuo toliau ėjome, tuo labiau praradinėjome viltį.
Nebuvo jokių jo pėdsakų – nei letenų atspaudų, nei kniaukimo, nieko.
Kai pasiekėme universiteto pakraštį, dangus jau buvo aptemęs.
Pakilo vėjas, o medžių šakos šiurpus šlamėjo, trindamosi viena į kitą lyg griaučių pirštai.
Mes artėjome prie miško krašto – vietos, į kurią niekada nebuvau įžengusi sutemus, nes ji visada atrodė pernelyg tyli, pernelyg atskirta nuo likusio pasaulio.
Bet Emma buvo pasiryžusi, tad mes žengėme toliau.
„Aš tikrai manau, kad jis kažkur čia slepiasi“, – tarė ji, balse skambėjo viltis, nors akivaizdžiai buvo pavargusi.
Mes lėtai žengėme į mišką, kas kelias minutes kviesdamos Viskerį.
Mūsų balsai skambėjo keistai tuščiai vis tankėjančioje tamsoje.
Kai gilyn įžengėme tarp medžių, pajutau, kaip nerimas tyliai įsėlinėjo į mano mintis.
Galiausiai pasiekėme seną, apleistą pastatą pačiame miško pakraštyje.
Niekada anksčiau jo nebuvau mačiusi, bet Emma atrodė jį atpažįstanti.
„Šita vieta… Nežinau kodėl, bet jaučiu, kad turime ją patikrinti“, – sušnabždėjo ji.
Aš sudvejojau.
Pastatas atrodė seniai apleistas – išdužę langai, apgriuvusios sienos.
Tai buvo lyg palikimas iš kitos epochos, ir mintis eiti ten naktį man neatrodė gera idėja.
Bet negalėjau pasitraukti dabar.
Mes jau buvome nuėjusios per daug toli.
„Gerai“, – pasakiau stengdamasi išlaikyti tvirtą balsą.
„Pažiūrėkime greitai.“
Priėjome prie pastato, peržengėme aukštas piktžoles, užėmusias taką.
Kai priartėjome prie durų, pastebėjau kažką keisto – įbrėžimus ant medinio rėmo, gilius ir netvarkingus, lyg kažkas būtų juos palikęs iš vidaus.
Emma taip pat juos pamatė.
„Viskeri?“ – sušnabždėjo ji, balse suskambėjo viltis.
Nežinau kodėl, bet mane apėmė bloga nuojauta.
Atrodė, kad oras aplink mus tapo šaltesnis, o tyla – slegianti.
Bandžiau atsikratyti to jausmo, bet jis prilipo lyg šešėlis.
Atidarėme duris.
Vyraujančią tylą pertraukė ilgai girgždantis garsas.
Viduje buvo tamsu, tik mūsų žibintuvėlių šviesa nelygiai bėgiojo per aptrupėjusias sienas ir šiukšles ant grindų.
Širdis daužėsi krūtinėje, kvėpavimas tapo paviršutiniškas.
„Viskeri?“ – Emma dar kartą sušuko, jos balsas virpėjo.
„Mes čia.“
Tyla, kuri sekė po to, privertė mane sustingti.
Ketindama pasakyti Emmai, kad turėtume išeiti, pastebėjau kažką patalpos gale.
Iš po supuvusių lentų sklido keista, švelni šviesa.
„Kas tai?“ – sušnibždėjau.
Emma pažvelgė į mane išplėstomis akimis, ir mes lėtai priartėjome.
Po lentomis, susisukęs į mažą kamuoliuką, gulėjo Viskeris.
Bet kažkas buvo ne taip.
Jo kailis buvo susivėlęs, purvinas, jo kūnas keistai išsikreipęs.
Jis dar buvo gyvas, bet vos vos.
Jo akys buvo plačios iš baimės.
Jis tyliai sumiaukė, ir aš skubiai paėmiau jį į rankas.
Bet tada pastebėjau kažką siaubingo.
Jo kūną raižė gilūs įbrėžimai – per daug tikslūs, per daug keisti, kad būtų įprastos katės žymės.
Emma su siaubu pažvelgė į mane.
„Kas jam nutiko?“ – sušnibždėjo ji.
Aš neturėjau atsakymo.
Ir nenorėjau jo žinoti.
Mes greitai išėjome iš pastato, laikydamos Viskerį tvirtai prispaustą prie savęs.
Širdis daužėsi krūtinėje, kojos vos laikė, bet mes bėgome, nekreipdamos dėmesio į šaknis ir akmenis, kurie kliudė mums kelią.
Tamsa atrodė dar tirštesnė, o tyla aplink mus – nenatūrali.
Atrodė, kad miškas buvo sustingęs, sulaikęs kvėpavimą, laukdamas…
Bet laukdamas ko?
Aš nesiryžau apie tai galvoti.
Pagaliau išbėgome iš miško, mūsų bendrabučio žiburiai tapo matomi tarp medžių.
Tik tada šiek tiek palengvėjo.
Bet dar ne visai.
Viskeris buvo sunkiai sužeistas, jo mažas kūnas drebėjo.
Jis tyliai sumurkė, bet tai buvo daugiau panašu į silpną, skausmingą atodūsį.
Mes privalėjome jį nuvežti į veterinarijos kliniką – ir kuo greičiau.
Tą naktį laukėme klinikoje, kol veterinaras jį apžiūrėjo.
Emma neramiai vaikštinėjo pirmyn ir atgal, aš sėdėjau sustingusi, rankos vis dar drebėjo.
Kai veterinaras pagaliau sugrįžo, jo veidas buvo surūgęs.
„Jis patyrė kažką labai traumuojančio“, – tarė jis lėtai.
„Bet labiausiai mane neramina šie sužeidimai…“
Jis sustojo, lyg ieškodamas tinkamų žodžių.
„Jie nėra padaryti kitos katės ar net laukinio gyvūno.
Tai atrodo… tarsi kažkas būtų specialiai jį kankinęs.“
Emma apsidairė į mane, jos akys buvo didelės ir pilnos siaubo.
Aš negalėjau nieko pasakyti.
Tiesiog nežinojau, ką daryti su tokia informacija.
Kas galėjo tai padaryti?
Kodėl?
Viskeris išgyveno.
Praėjo kelios savaitės, kol jis atsigavo, bet jis jau nebebuvo toks, koks buvo anksčiau.
Jis tapo tylus, nervingas.
Nebebėgo pasitikti manęs prie durų.
Nebegaudė šviesos atspindžių.
Kartais jis tiesiog sėdėdavo kampe, žvelgdamas į sieną, lyg kažką matytų, ko mes negalėjome.
Emma taip pat pasikeitė.
Ji tapo uždaresnė, mažiau kalbėjo, mažiau juokėsi.
O aš…
Aš tiesiog negalėjau pamiršti to pastato.
Tos tamsos, tų gilių įbrėžimų duryse.
To keisto, švytinčio šviesos ruoželio po lentomis.
Vieną naktį, kai jau buvome beveik pamiršusios šį įvykį, kažkas nutiko.
Buvo apie trečią valandą ryto, kai mane pažadino tylus, bet atkaklus krebždėjimas.
Atsisėdau lovoje, širdis suspurdėjo.
Atrodė, kad garsas sklido iš už mūsų kambario durų.
Tyliai pašaukiau:
„Emma… ar tu girdi?“
Ji atsimerkė, žvilgsnis buvo apsiblausęs nuo miego.
Bet tada ir ji tai išgirdo.
Nagų brūžinimas į medį.
Lėtai.
Iš lėto.
Lyg kažkas būtų ten.
Kažkas… laukiantis.
Ji atsisėdo, lūpos prasivėrė, bet ji nieko nepasakė.
Mes abi sustingome, įsiklausydamos į tą siaubingą garsą.
Tada – dar baisiau.
Nuo grindų, kur gulėjo Viskeris, pasigirdo tylus urzgimas.
Ne murkimas.
Ne miaukimas.
Tai buvo žemas, įniršęs urzgimas, kurio niekada nebuvau girdėjusi iš jo anksčiau.
Tada – tyluma.
Staigi.
Perverianti.
Krebždėjimas už durų sustojo.
O mes…
Mes tiesiog sėdėjome, bijodamos net kvėpuoti.
Ir tą naktį supratau vieną dalyką.
Kad kas tai bebūtų – tai dar nebuvo pasibaigę.
Ir galbūt… niekada nesibaigs.
