Kai pirmą kartą tai sužinojau, nenorėjau tuo tikėti.
Tai buvo vienas iš tų dalykų, apie kuriuos žmonės šnabždasi kampuose, bet niekada neįsivaizduoji, kad tai gali būti tiesa.
Tačiau tiesa buvo nenuginčijama.
Mano geriausios draugės Lauros vyras Tomas slėpė nuo jos paslaptį mėnesius, o gal net ilgiau.
Tomas nebuvo tas vyras, iš kurio būčiau tikėjusis kažko panašaus.
Jis buvo žavus, pagarbus ir visuomet atrodė kaip tobulas džentelmenas.
Tačiau privačiai, kai Lauros nebūdavo šalia, jis buvo visai kitoks žmogus.
Viskas prasidėjo gana nekaltai.
Pastaruoju metu daug laiko praleisdavau su Laura, ypač po to, kai ji užsiminė, kad jaučiasi atitolusi nuo Tomo.
Jie buvo susituokę penkerius metus, tačiau pastaruoju metu, anot Lauros, Tomas buvo „kitoks“.
Buvo mažų ženklų – jis nuolat būdavo įsikniaubęs į telefoną, atrodė išsiblaškęs ir per jųdviejų vakarus tapo neįprastai tolimas.
Tačiau labiausiai Laurą neramino staigus jo nesidomėjimas jų sukakties planavimu.
Viskas pasikeitė vieną vakarą, kai užsukau į jų namus paimti kai kurių daiktų Laurai.
Ant kavos staliuko, po krūva popierių, radau telefono sąskaitą su nepažįstamu numeriu.
Smalsumas mane nugalėjo, ir padariau klaidą – pažvelgiau atidžiau.
Tai nebuvo tiesiog atsitiktinis numeris – tai buvo vardas, kurį aš pažinojau.
Samantha.
Samantha buvo žmogus, kurio nenorėjau pažinti tokiu būdu.
Ji buvo moteris, su kuria Tomas susitikinėjo.
Nežinojau visų jų romano detalių, bet sąskaita man pasakė pakankamai.
Jie susirašinėjo ir skambindavo vienas kitam vėlai naktimis, ir aš negalėjau nepamąstyti, kiek laiko tai jau truko.
Negalėjau patikėti, kad mano geriausia draugė Laura to nepastebėjo.
Kurį laiką kovojau su savo mintimis, nežinodama, ką daryti.
Žinojau, kad tai Laurą sugriaus.
Ji visada matė Tomą kaip tobulą vyrą.
Jis buvo jos atrama, jos pasitikėjimo žmogus, tas, kurio ji manė niekada neišduosiantis.
Bet kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau supratau – ji nusipelnė žinoti tiesą.
Negalėjau nuo jos to slėpti, ypač kai ji taip manimi pasitikėjo.
Nors nekenčiau minties ją skaudinti, žinojau, kad turiu veikti.
Tačiau prieš susidurdama su Tomu ar Laura, norėjau būti visiškai tikra.
Reikėjo ne tik įtarimų – reikėjo įrodymų.
Kitą savaitę tyliai rinkau daugiau įkalčių.
Girdėjau dar daugiau Tomo ir Samanthos telefoninių pokalbių – kiekvienas buvo vis intymesnis.
Tie pokalbiai privertė mano kraują sustingti, bet jie patvirtino mano baimes.
Tai nebuvo atsitiktinė klaida – tai buvo romanas, besitęsiantis jau mėnesius.
Tomas gyveno dvigubą gyvenimą – vieną su Laura, kitą su Samantha.
Atėjo jų vestuvių metinių vakaras, ir atrodė, kad viskas veda į šį momentą.
Laura su nekantrumu laukė šventės.
Ji praleido valandas ruošdamasi – dekoruodama, rinkdama maistą, stengdamasi, kad viskas būtų tobula dėl Tomo.
Ji buvo tokia didžiuojanti jų santuoka, tokia viltinga, kad ši sukaktis bus ypatinga.
Kai svečiai susirinko, mačiau džiaugsmą Lauros akyse, bet taip pat mačiau įtampą Tomo veide.
Jis neatrodė kaip visada – per daug sustingęs, per daug išsiblaškęs.
Ir tada mane užvaldė suvokimas.
Negalėjau ilgiau tylėti.
Ši jų meilės šventė, šis viešas jų ryšio demonstravimas – tai buvo tobula vieta Tomui atsakyti už savo veiksmus.
Nebuvau tikra, ką tiksliai padarysiu, bet žinojau, kad turiu veikti greitai.
Nusprendžiau pasakyti tostą vakarienės metu.
Nebesiruošiau laukti, kol Tomas pats prisipažins.
Jei jis manė, kad aš nieko nežinau, jis netrukus turėjo suprasti, kaip smarkiai klydo.
Kai svečiai pakėlė taures, atsistojau.
Atsikrenkščiau, jausdama akimirkos svorį.
Laura, spinduliuojanti laime, pažvelgė į mane, nežinodama, kas jos laukia.
„Norėčiau pasakyti kelis žodžius,“ pradėjau, mano balsas buvo tvirtas, bet kupinas skubos.
„Pažįstu Laurą jau daugelį metų, ir per tą laiką stebėjau, kaip ji tapo nuostabia moterimi, kokia yra šiandien.
Ji visada į viską įdeda savo širdį, ypač į savo santuoką su Tomu.
Tomas, tu buvai jos partneris, jos pasitikėjimo žmogus, jos meilė.
Tačiau visi žinome, kad sukaktys – tai ne tik metų skaičiavimas.
Tai – apie sąžiningumą, pasitikėjimą ir ištikimybę.“
Tomo veidas iškart pabalo.
Jis suprato, kur viskas krypsta.
Jis bandė kažką sakyti, bet aš pakėliau ranką, nutildydama jį.
„Tomas, manau, tu pastebėjai, kad pastaruoju metu buvau dažniau šalia.
Ir turbūt supratai, kodėl.
Kartais žmonėms reikia priminimo, kad tie, kuriuos mylime, nusipelno tiesos.
Ir šiandien aš suteikiu Laurai tiesą.
Aš žinau apie Samanthą.
Žinau, kad su ja susitikinėjai.
Žinau, kad mėnesius melavai Laurai.“
Svečiai suglumę apsikeitė žvilgsniais, nesuprasdami, ar tai dalis tosto, ar kažkas daug rimčiau.
Bet Laura – jos veidas tapo išbalęs.
Ji pažvelgė į Tomą, ir jos akyse pamačiau šoką.
Ji nežinojo.
Ji sužinojo tik dabar.
Tomas sustingo, jo rankos drebėjo.
Laura pratarė drebančiu balsu: „Ar tai tiesa?“
Tomas nulenkė galvą ir tyliai sumurmėjo: „Aš… Labai atsiprašau, Laura.“
Ji pažiūrėjo į jį paskutinį kartą, jos akys buvo pilnos skausmo.
„Aš tavimi tikėjau. Aš tave mylėjau. O tu mane išdavei.“
Ir tą akimirką supratau – jis prarado ne tik santuoką.
Jis prarado vienintelį žmogų, kuris tikrai juo tikėjo.
