Jau seniai su vyru Danieliumi nebuvome išėję į tikrą pasimatymą.
Gyvenimas buvo užimtas – darbas, pareigos ir tiesiog įprasta santuokinio gyvenimo rutina.
Todėl, kai jis pasiūlė praleisti vakarą viename geriausių miesto restoranų, buvau sužavėta.
Jis atvažiavo manęs pasiimti, atrodydamas nepaprastai žaviai savo tamsiai mėlyname kostiume, o aš taip pat pasipuošiau – vilkėjau sodrios raudonos spalvos suknelę, kurią jis visada vadino savo mėgstamiausia.
Viskas atrodė tobula – kol mes įžengėme į restoraną.
Kai mus palydėjo prie mūsų stalo, akimis klaidžiojau po elegantišką salę, grožėdamasi pritemdyta šviesa, švelnia muzika ir lengvu vyno taurių skambesiu.
Tada, vos atsisėdusi, netyčia pažvelgiau į stalą visai šalia mūsų.
Mano širdis sustojo.
Ten sėdėjo ir juokėsi prie vyno taurės Maiklas – mano buvęs vaikinas.
Ir jis nebuvo vienas.
Priešais jį sėdėjo moteris – jaunesnė, graži, žvelgianti į jį taip, tarsi jis būtų vienintelis vyras pasaulyje.
Jaučiau, kaip manyje susisuka skrandis.
Ne vien tik tai, kad jį pamačiau, mane sutrikdė.
Maiklas buvo didelė mano praeities dalis – praeities, apie kurią Danielius nieko nežinojo.
Danielius pastebėjo mano staigų nuotaikos pokytį.
„Viskas gerai?“ – paklausė, ištiesdamas ranką ir švelniai paėmęs manąją.
Prisiverčiau nusišypsoti.
„Taip, tiesiog… čia gana šilta, tiesa?“ – ištariau, siekdama vandens stiklinės ir bandydama nusiraminti.
Aš nebuvau mačiusi Maiklo metų metus – ne nuo tada, kai mūsų išsiskyrimas paliko krūvą neatsakytų klausimų ir neišsakytų žodžių.
Mes buvome kartu beveik ketverius metus.
Jis buvo mano pirmoji meilė.
Jis taip pat buvo tas, kuris paliko mane, sudaužydamas mano širdį į šipulius.
Aš judėjau į priekį, sukūriau gražų gyvenimą su Danieliumi ir niekada neatsigręžiau atgal – iki dabar.
Blogiausia buvo tai, kad jis irgi mane pastebėjo.
Mūsų akys trumpam susitiko, ir jo veide sužibėjo atpažinimas.
Akimirką jis atrodė nustebęs, bet greitai atsitokėjo, mandagiai linktelėjo ir vėl sutelkė dėmesį į savo palydovę.
„Kaip atrodo meniu?“ – paklausė Danielius, vartydamas puslapius.
Jis visiškai nesuvokė, kokia emocinė audra manyje siautė.
„O, atrodo puikiai“, – atsakiau apsimetinėdama, kad peržiūriu patiekalus, nors mano mintys virte virė.
Girdėjau Maiklo balsą – pernelyg aiškiai.
Atrodė, lyg mano ausys būtų užsiprogramavusios girdėti tik jį.
„Ši vieta nuostabi“, – sakė jis savo palydovei.
„Tiesą sakant, anksčiau čia ateidavau su kažkuo… seniai.“
Vos nepaspringau vandeniu.
Ar jis kalbėjo apie mane?
Tvirtai sukandau lūpas ir pažvelgiau į Danielių, kuris vis dar buvo įnikęs į meniu, nieko neįtardamas.
Ir kodėl jis turėtų? Jis neturėjo nė menkiausio supratimo, kad vyras, sėdintis vos už kelių žingsnių, kažkada buvo tas, kuris laikė mano širdį savo rankose.
Giliai įkvėpiau ir priėmiau sprendimą.
Aš neleisiu tam sugadinti mūsų vakaro.
Maiklas priklausė mano praeičiai.
Danielius – mano dabarčiai ir ateičiai.
Ištiesiau ranką ir švelniai uždėjau ant Danieliaus delno.
„Man labai smagu šį vakarą“, – pasakiau.
„Jau seniai neturėjome tikro pasimatymo.“
Danielius pakėlė akis ir nusišypsojo, švelniai suspausdamas mano pirštus.
„Man taip pat. Aš pasiilgau šito.“
Ir staiga įtampa pradėjo slūgti.
Maiklas man daugiau nerūpėjo.
Tegul sėdi ten su savo nauja drauge.
Tegul kalba apie praeitį atsainiai.
Tai neturėjo jokios reikšmės.
Nes aš sėdėjau prieš vyrą, kuris mane rinkosi kiekvieną dieną.
Vyrą, kuris mylėjo mane taip, kaip Maiklas niekada negalėjo.
Ir tada suvokiau kai ką svarbaus.
Aš laimėjau.
Ne iš pykčio ar keršto.
O todėl, kad radau meilę, kuri niekada nepalieka.
Meilę, kuri priverčia jaustis saugiai, branginamai ir laimingai.
Ir su ta mintimi mano apetitas grįžo.
„Ką užsisakysi?“ – paklausė Danielius, pažvelgęs į mane.
Nusišypsojau, pagaliau pasiruošusi mėgautis vakaru.
„Kažką gardaus.“
