Aš planavau šią sukaktį mėnesių mėnesius.
Mūsų penktąsias vestuvių metines, tiksliau sakant.
Norėjau, kad viskas būtų tobula.
Buvau suplanavusi savaitgalio išvyką, rezervavusi vietą mūsų mėgstamiausiame restorane ir net nupirkusi apgalvotą dovaną, kurią, žinojau, jis tikrai įvertins.
Viską suplanavau iki smulkiausių detalių.
Bet buvo vienas dalykas, kurio neįvertinau: mano vyras pamiršo datą.
Tai jam nebūdinga, visai nebūdinga.
Adomas paprastai prisimindavo gimtadienius, šventes ir mūsų metines.
Ankstesnes metines švęsdavome su dideliu entuziazmu – romantiškos vakarienės, spontaniškos kelionės, nuoširdžios dovanos.
Todėl, kai pastebėjau, kad artėjant mūsų metinėms jis visiškai nesureikšmino datos, stengiausi nekreipti dėmesio.
Gal jis tiesiog buvo užsiėmęs darbe.
Galbūt jis kažką ypatingo buvo suplanavęs pačiai dienai ir nenorėjo sugadinti staigmenos.
Dieną prieš mūsų metines vakarieniavome namuose.
Jis nė žodžiu neužsiminė apie artėjančią progą.
Nusprendžiau palaukti ir pažiūrėti, ar jis prisimins.
Galbūt tai buvo testas – o gal aš tiesiog viską per daug analizavau.
Bet kai atėjo mūsų metinių diena ir nebuvo jokios užuominos apie tai – nei mielo gesto, nei net paprasto „Su metinėmis“ – pajutau nemenką dūrį į širdį.
Sau pasakiau, kad tai nėra didelė problema.
Juk viską suplanavau pati.
Man nereikėjo, kad jis dėl to darytų kažkokią didelę šventę.
Bet vis tiek… maža dalelė manęs tikėjosi, kad jis prisimins.
Tačiau viltis nebeturėjo prasmės.
Realybė trenkė stipriai – aš buvau vienintelė, kuri apie tai galvojo.
Tada nusprendžiau, kad pasielgsiu taip, kaip jis niekada nesitikėtų.
Jei jam nerūpėjo tiek, kad prisimintų, jis turėjo sužinoti apie mano planus sunkiuoju būdu.
Nebuvo jokios priežasties jam viską palengvinti.
Nieko jam nesakiau.
Rytą praleidau ruošdamasi taip, lyg viskas būtų įprasta.
Lagaminą išvykai buvau susikrovusi dar iš vakaro.
Išsiviriau kavos ir ramiai mėgavausi pusryčiais, džiaugdamasi tyla.
Adomas įėjo į virtuvę, trindamas akis – vis dar pusiau miegodamas.
– Labas rytas, – pasakė jis, o aš nusišypsojau.
– Labas, – atsakiau, bet mano balse nebuvo šilumos.
Sąmoningai buvau santūri, leisdama jam susivokti, jei tik jis sugebės.
Jis atsisėdo prie stalo ir ėmė tikrinti telefoną.
Žinojau, kad jis bando pabusti, bet vis tiek – jokios užuominos apie metines.
Jokio „Su metinėmis“ ar bent įtarios žvilgsnio į mane.
Jam ši diena atrodė kaip eilinis rytas.
Galiausiai nebegalėjau visko laikyti savyje.
– Na, aš jau išeinu, – pasakiau, atsistojusi ir paėmusi savo lagaminą.
Adomas pakėlė akis nuo telefono, suglumęs.
– Išeini? Kur?
Mano balsas buvo ramus, bet jame girdėjosi šiokia tokia įtampa.
– Esu suplanavusi sau visą dieną.
Mažą išvyką.
– Palauk, apie ką tu kalbi? Kur tu važiuoji? – jo balse pasigirdo nerimas.
– O, žinai… šiandien mūsų metinės, – atsakiau abejingai, tiesiai žiūrėdama jam į akis. – Tad nusprendžiau pasidaryti šventę sau, nes tu pamiršai.
Jo veidas išbalo.
Jis staiga pašoko, akys išsiplėtė.
– Tu kažką suplanavai? Mums?
Papurčiau galvą, pajutusi, kaip įtampa ore didėja.
– Sau. Aš važiuoju viena.
Jis apstulbęs spoksojo į mane, iškėlęs rankas, lyg bandydamas viską suprasti.
– Atsiprašau, aš… aš nepamiršau, tiesiog buvau labai užsiėmęs darbu, ir…
Pertraukiau jį, neleisdama baigti.
– Tu neprisiminei, Adomai.
Ir neplanavai nieko mums.
Tad nusprendžiau pasinaudoti proga ir pasirūpinti savimi.
Gal grįšiu vėliau, gal ne.
Nežinau.
Jis bandė mane sustabdyti, atsiprašyti, bet aš atsitraukiau.
– Aš nesu pikta… tik nusivylusi.
Laukiau šios dienos savaites, o tu tiesiog ją praleidai, lyg ji nieko nereiškia.
Galbūt tai mums abiem bus pamoka.
Su tais žodžiais išėjau iš namų, palikdama jį stovėti ten, visiškai sutrikusį.
Praleidau nuostabią dieną viena.
Nuvažiavau į gražią vietą gamtoje – mažą jaukų namelį prie ežero, kurį buvau užsisakiusi iš anksto.
Popiet skaičiau knygą, kurią jau seniai norėjau pradėti, ėjau pasivaikščioti pakrante ir pavakarieniavau puikiame vietiniame restorane.
Viskas buvo taip, kaip tikėjausi, tačiau vis tiek jaučiau kartėlį.
Viską tai suplanavau sau, bet negalėjau atsikratyti minties, kad norėjau, jog viskas būtų kitaip.
Vakare peržiūrėjau telefoną.
Buvo keli žinutės nuo Adomo.
Paprastas „Atsiprašau“, po kurio sekė nuoširdžios atsiprašymų tirados.
„Suklydau.
Pataisysiu tai.
Prašau, nepyk.
Aš tave myliu.“
Neskubėjau atsakyti.
Norėjau, kad jis pajustų savo veiksmų pasekmes.
Kitą rytą grįžau namo.
Adomas laukė manęs.
Vos tik peržengiau slenkstį, jis puolė prie manęs.
– Labai atsiprašau.
Negaliu patikėti, kad taip suklydau.
Tu man viskas, ir aš tai sugadinau.
Leisk man tai ištaisyti.
Jis nebesiteisino.
Jis tiesiog atsiprašė.
Pirmą kartą per ilgą laiką tai atrodė tikra.
