Tai turėjo būti romantiškas vakaras – mūsų kartu sukurto gyvenimo šventė.
Jau kelias savaites Tomas kalbėjo apie tai, kaip planuoja kažką ypatingo mūsų sukakčiai.
Jis laikė detales paslaptyje, bet iš to, kaip jo akys nušvisdavo kiekvieną kartą apie tai užsiminus, žinojau, kad tai bus kažkas įsimintina.
Atėjo vakaras, ir aš jaučiausi tiek susijaudinusi, tiek smalsi.
Tomas buvo užsiminęs, kad ves mane į geriausią miesto restoraną – vietą, apie kurią buvau girdėjusi tik kalbant pašnibždomis.
Tai buvo išskirtinis, „Michelin“ žvaigžde įvertintas restoranas, garsėjantis savo neprilygstamais patiekalais.
Jau galėjau beveik pajusti pirmąjį tobulos prabangos kąsnį.
Važiuodama į restoraną, galvojau apie tai, ką atneš šis vakaras.
Buvome susituokę trejus metus, ir nors mūsų bendras gyvenimas buvo nuostabus, pastaruoju metu neturėjome daug galimybių pabūti tik dviese.
Todėl buvau pasiruošusi mėgautis kiekviena akimirka, branginti šį vakarą ir vyrą, kuris taip kruopščiai viską suplanavo.
Tačiau vos įžengusi į restoraną, pajutau keistą nerimą.
Nežinojau kodėl, bet kažkas šį vakarą jau atrodė… ne taip.
Bandžiau nusiraminti, kai mus palydėjo prie jaukaus, privataus staliuko prie lango.
Prislopinta šviesa, švelni muzika, intymi atmosfera – viskas atrodė tobula romantiškam vakarui.
Vos spėjome įsitaisyti, kai padavėjas atnešė butelį šampano ir padėjo jį ant stalo.
Pažvelgiau į Tomą, kuris šypsojosi savo šilta, mylima šypsena – ta, kurią matydavau, kai jis buvo laimingas.
– Su sukaktimi, brangioji, – tarė jis, pakeldamas taurę.
– Su sukaktimi, – atsakiau, atsiliepdama šypsena.
Tačiau vos pakėliau taurę prie lūpų, pamačiau ją.
Mano skrandis susitraukė.
Prie mūsų stalo, vilkėdama elegantiškiausią suknelę ir spinduliuodama savimi pasitikinčia ramybe, artėjo niekas kitas, o Tomo motina Klara.
Širdis praleido ritmą.
– Palauk… ką? – sumurmėjau sau po nosimi, neslėpdama sumišimo.
Tomas sužibo dar labiau, vos ją pamatęs.
– Mama! Čia! – pašaukė jis, mosuodamas ranka lyg garbingiausiai viešniai.
Sustingau, nežinodama, kaip reaguoti.
Klara visada buvo… šalia.
Ji kišosi į mūsų gyvenimą labiau, nei tikėjausi iš anytos.
Mūsų santykių pradžioje bandžiau būti kantri, mandagiai šypsotis ir linkčioti, kai ji dalindavosi nepageidaujamais patarimais, bet laikui bėgant ribos ėmė nykti.
Ji ne tik duodavo patarimus – ji perimdavo kontrolę.
Ji užsukdavo be įspėjimo ir, kai tai darydavo, perstumdydavo mūsų namuose daiktus lyg tai būtų jos erdvė.
Bet šį kartą buvo kitaip.
Tai nebuvo paprastas apsilankymas.
Tai buvo mūsų ypatinga naktis, ta, kurios laukiau.
O štai ji – sėdinti prie mūsų stalo taip, lyg būtų čia pakviesta iš anksto.
– Mama, tai ypatinga staigmena.
Pagalvojau, kad būtų smagu švęsti kartu, – su džiaugsmu paaiškino Tomas.
Jis pažvelgė į mane, laukdamas mano reakcijos.
Apėmė sumaištis, susierzinimas, netgi gėda.
Norėjau šaukti.
Norėjau pasakyti, kad tai nebuvo mano įsivaizduotas vakaras.
Tai turėjo būti mūsų laikas, o ne šeimos susibūrimas.
Tačiau kol rinkau žodžius, Klara jau buvo patogiai įsitaisiusi, pylėsi šampaną ir elgėsi taip, lyg čia būtų jos vieta.
– Na, kaip tau sekasi, mieloji? – paklausė ji su reikšminga šypsena.
– Esu tikra, kad Tomas pasakojo tau apie mano naują projektą.
Pastaruoju metu jis mane labai užėmė.
Neįsivaizduoju, kaip Tomas su viskuo susitvarko.
Jis toks panašus į savo tėvą.
Priverstinai nusišypsojau, stengdamasi slėpti savo nepatogumą.
Nuo mažens buvau mokyta būti mandagi, gerbti vyresniuosius, bet šis vakaras buvo kitoks.
Norėjau rėkti: „Kodėl tu čia? Tai turėjo būti mūsų akimirka!“
Tomas, regis, nė nepastebėjo tarp mūsų tvyrančios įtampos.
Jis buvo toks patenkintas suorganizavęs šią „staigmeną“, bet nė nepagalvojo, kaip aš galiu jaustis.
Jis nepagalvojo, kad man reikia erdvės, laiko ir ramybės su juo – be šeimos spaudimo.
Bandžiau susitelkti į maistą.
Restoranas buvo neįtikėtinas – tokia vieta, kur kiekvienas kąsnis tampa patirtimi.
Tačiau nesvarbu, koks skanus buvo maistas, negalėjau atsikratyti minties, kad Klara čia nereikalinga.
Ji užėmė per daug vietos – ir fiziškai, ir emociškai.
O vis dėlto ji buvo čia.
Pokalbiai sukosi apie dalykus, kurie labiau priminė verslo susitikimą nei intymią vakarienę.
Klara pasakojo apie naujausią šeimos kelionę, savo namų renovaciją, Tomo vaikystės istorijas – viską, ką jau buvau girdėjusi šimtus kartų.
Ji mėgavosi šiuo vakaru kaip eiliniu susitikimu, o aš sėdėjau jausdamasi kaip pašalietė savo pačios sukakties šventėje.
Galų gale nebegalėjau to pakęsti.
Atsiprašiau ir nuėjau į tualetą, bandydama nusiraminti.
Žiūrėjau į savo atspindį veidrodyje, svarstydama, kaip viskas taip nutiko.
Aš mylėjau Tomą, bet šį vakarą pamačiau jo pusę, kurios dar nebuvau mačiusi – pusę, kurioje jo motina buvo svarbesnė už jo žmonos jausmus.
Kai grįžau, Tomas vis dar linksmai šnekučiavosi, o Klara kvatojo iš jo juokelių.
Atsisėdau, priverstinai šypsodamasi, bet viduje viriau iš pykčio.
Ne ant jos – ant jo.
Jis nesuprato manęs.
Jis nematė, kad tai nebuvo gerai.
Kai atnešė desertą, man jau buvo gana.
Staiga atsistojau.
– Manau, grįšiu namo, – tyliai pasakiau.
– Nesijaučiu gerai.
Tomas nustėro.
– Ką? Bet… mes beveik baigėme! Mama, gal gali mus palikti minutei?
Bet jau buvo per vėlu.
Pasiėmiau rankinę ir išėjau.
Sėdėdama automobilyje, jaučiau, kaip akyse kaupiasi ašaros.
Nebuvo taip, kad šis vakaras sužlugo dėl maisto ar restorano.
Viskas buvo dėl to jausmo – būti nematomai, pastumtai į šalį.
Nebuvau tikra, kas laukia toliau.
Bet žinojau viena – šis pokalbis turėjo įvykti.
