Mūsų metinės visada buvo ypatinga diena mums.
Bėgant metams keitėmės apgalvotomis dovanomis, planavome romantiškas vakarienes ir kūrėme nepamirštamus prisiminimus.
Tačiau šie metai buvo kitokie.
Nebūčiau galėjusi numatyti, ką mano vyras Tomas man padovanos mūsų penktųjų metinių proga.
Tai turėjo būti meilės simbolis, tačiau vietoje to tapo sudėtingiausia ir nemaloniausia dovana, kokią tik esu gavusi.
Aš visada maniau, kad Tomas mane pažįsta iki pačių gelmių.
Juk kartu praleidome beveik dešimtmetį.
Dalijomės gyvenimu, namais, ateitimi.
Kartu išgyvenome iššūkius, šventėme pergales ir buvome vienas šalia kito kasdienybėje.
Jis žinojo, kas man patinka, kas nepatinka, mano keistenybes, mano svajones.
Ar bent jau taip galvojau.
Metinių rytą pabudau nuo kepamų blynų kvapo – jo firminiai pusryčiai.
Jis buvo prastas kulinaras, bet ypatingomis dienomis padarydavo išimtį.
Kai jis padengė stalą, lūpų kampučiuose šmėkštelėjo išdykusi šypsena.
„Turiu tau kažką ypatingo šiandien“, – pasakė spindinčiomis akimis.
Nusišypsojau, pajutusi tą jaukų mūsų ryšį.
Pusryčiaudami pasakėme vienas kitam keletą mielų žodžių, o dienai bėgant jis vis užsimindavo, kaip nekantrauja sulaukti vakaro, kai įteiks man dovaną.
Lūkesčiai augo, o aš, būdama beviltiška romantikė, tikėjausi kažko apgalvoto, kažko jausmingo, galbūt net netikėtos kelionės.
Jis puikiai žinojo, kaip dievinu spontaniškus nuotykius.
Bet kai atėjo laikas ir mes atsisėdome apsikeisti dovanomis, negalėjau nusikratyti keisto nerimo jausmo.
Jis padavė man mažą, dailiai supakuotą dėžutę.
Trumpam pajutau jaudulį, bet atrišant kaspiną rankos vos pastebimai sudrebėjo.
Atidariau dėžutę.
Viduje buvo prabangus, aukštos klasės išmanusis sporto laikrodis.
Jo elegantiškas dizainas spindėjo švelnioje kambario šviesoje.
Jis atrodė įspūdingai.
Tačiau laikydama jį rankose pajutau, kaip nusivylimas smelkiasi vis giliau į krūtinę.
„Tau patinka?“ – paklausė Tomas, akivaizdžiai tikėdamasis mano pritarimo.
Priverstinai nusišypsojau, stengdamasi nuslėpti savo nuostabą.
„Jis… jis gražus, brangusis.
Ačiū.“
Jutau, kaip skrandis susiveržia, o iš jo veido išnyksta dalis entuziazmo, pamačius mano santūrų džiaugsmą.
Jis, matyt, pastebėjo, kad kažkas ne taip, nes švelniai paklausė: „Kas yra? Atrodo, kad ne itin džiaugiesi.“
Negalėjau jam meluoti.
„Tomai, aš… man to nereikia.“
Žodžiai išsprūdo, kol dar nespėjau jų sulaikyti.
Iškart pasigailėjau, bet jau buvo per vėlu.
Jo veidas persimainė.
„Ką turi omeny? Tai naujausias modelis.
Jis stebi viską – tavo žingsnius, miegą, sudegintas kalorijas.
Juk kalbėjai apie tai, kaip nori gyventi sveikiau, todėl pagalvojau, kad tai tau padės.“
Jutau, kaip manyje kyla susierzinimas.
„Bet būtent čia ir esmė, Tomai.
Man nereikia sporto laikrodžio.
Man reikia palaikymo tuose dalykuose, kurie man iš tiesų svarbūs.
Ne priminimo apie tai, ko man nepavyko pakeisti.
Man reikia laiko sau, poilsio nuo nuolatinio spaudimo būti ‘geresnei’.“
Jo veidas paraudo, ant kaktos susiraukšlėjo antakiai.
„Aš maniau, kad tai apgalvota dovana.
Tu sakei, kad nori geresnės fizinės formos.
Galvojau, kad tai tave motyvuos.
Argi ne to norėjai?“
Negalėjau patikėti, kad tai vyksta.
Aš neprašiau sporto laikrodžio.
Net neužsiminiau apie tokį norą.
Aš kalbėjau apie tai, kad man reikia laiko savęs priežiūrai, kad jaučiuosi pervargusi dėl darbo, atsakomybių ir mūsų bendro gyvenimo.
Man nereikėjo prietaiso, kuris sektų kiekvieną mano judesį – man reikėjo erdvės kvėpuoti, jausti, kad nesu nuolat kažkam nepakankama.
„Čia ne laikrodyje esmė, Tomai“, – sakiau stengdamasi išlikti rami, nors jaučiau, kaip emocijos veržiasi į paviršių.
„Esmė tame, kad tu manęs negirdi.
Tu negirdi, ką aš tau sakau.“
Jis kurį laiką tylėjo, tada jo balsas nuskambėjo tyliai, beveik įskaudintai.
„Aš tiesiog norėjau padėti.
Maniau, kad tau tai patiks.“
Po šio pokalbio man skaudėjo ne todėl, kad susiginčijome, bet todėl, kad supratau – mes nebuvome tame pačiame puslapyje.
Per pastaruosius metus mes nutolome labiau, nei aš iki tol suvokiau.
Tomas, kurį kadaise laikiau žmogumi, skaitančiu mane kaip atverstą knygą, dabar man dovanojo daiktus, kurie rodė, kad jis manęs nebesupranta.
Tas sporto laikrodis nebuvo tik nepageidaujama dovana.
Jis tapo mūsų atotrūkio simboliu.
Jis privertė mane pasijusti tarsi projektu, kurį reikia patobulinti.
Jis privertė mane pasijusti nepakankama tokia, kokia esu.
Vakaro eigoje stengiausi atsikratyti nusivylimo.
Nenorėjau sugadinti mūsų metinių, bet emocinis atstumas tarp mūsų buvo akivaizdus.
Žinojau, kad Tomas turėjo gerų ketinimų, bet mintis, kad jis manė, jog man reikia tokios dovanos tam, kad „pataisyčiau“ save, tik dar labiau atitolino mane nuo jo.
Kai naktį gulėjau nemiegodama, mintys bėgiojo.
Kada mes taip nutolome?
Kiek kartų užsiminiau, kad man reikia daugiau jo dėmesio, o jis, iš meilės, vis bandė mane „pataisyti“, vietoj to, kad tiesiog išgirstų?
Kitą dieną išėmiau laikrodį iš dėžutės ir padėjau į stalčių.
Nenorėjau jo matyti.
Nenorėjau jo nešioti.
Man nereikėjo būti pataisytai.
Man reikėjo supratimo.
Man reikėjo, kad mano vyras mane išgirstų ir pamatytų tokią, kokia esu, o ne tokią, kokią jis norėjo matyti.
Mūsų metinės baigėsi tyliai, palikusios ore tvyrančius klausimus.
Mums abiem reikėjo laiko pagalvoti apie tai, kas įvyko, ir apie mūsų santykius.
Tomas buvo geras žmogus, bet kartais net geriausių ketinimų nepakanka.
Kartais geriausia dovana – tiesiog išgirsti.
