Po mėnesių nesibaigiančio darbo, terminų derinimo, asmeninių įsipareigojimų ir jausmo, tarsi gyvenčiau autopilotu, nusprendžiau, kad man reikia pertraukos.
Tiesiog vienos dienos, kad pamirščiau viską ir visiškai nieko neveikčiau.
Turėjau tobulą planą – vienos dienos kelionę į paplūdimį.
Buvo šeštadienio rytas, oras – nuostabus, ir visa diena priklausė tik man.
Susikroviau krepšį: kremą nuo saulės, rankšluostį, gerą knygą ir butelį vandens, tada iškeliavau.
Vos tik atvykau, pajutau palengvėjimą.
Jūros ošimas, saulės šiluma, sūrus oras – tai buvo būtent tai, ko man reikėjo.
Pasitiesiau rankšluostį netoli vandens, nusiaviau basutes ir nugrimzdau į smėlį.
Pirmą kartą per ilgą laiką jaučiausi laisvas.
Jokių el. laiškų, jokių skambučių, jokių susitikimų.
Tik aš ir beribė, nesibaigianti jūra.
Valandas praleidau mėgaudamasis saule, skaitydamas keletą knygos skyrių ir leisdamas savo mintims klajoti.
Atrodė, kad viskas buvo tobula.
Bet po kelių valandų tas jausmas ėmė blėsti.
Iš pradžių pamažu.
Pastebėjau aplinkinius žmones – besijuokiančias šeimas, susikibusias poras, draugų kompanijas, mėgaujančias savo laiku kartu.
Atrodė, kad visi jie buvo tokie laimingi, tokie atsipalaidavę.
O tada buvau aš.
Sėdėjau vienas.
Bandžiau nusipurtyti šį jausmą.
Juk tai neturėjo rūpėti, tiesa? Aš atvykau į paplūdimį atsipalaiduoti, atsigauti.
Bet kuo ilgiau sėdėjau, tuo labiau į galvą lindo viena mintis: ar tikrai tai viskas?
Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau vaikydamasis kitą didelį tikslą – daugiau darbo, daugiau atsakomybės, daugiau pasiekimų.
Buvau įsitikinęs, kad būtent tai suteiks man laimę.
Maniau, kad jei ir toliau stengsiuosi, sieksiu sėkmės, viskas galiausiai susidėlios į savo vietas.
Bet sėdėdamas tame paplūdimyje, neturėdamas nieko kito, tik savo mintis, supratau, kaip stipriai apleidau paprastus gyvenimo džiaugsmus.
Taip, turėjau viską, ką, kaip maniau, norėjau – stabilų darbą, rutiną, pastovias pajamas.
Bet kokia kaina?
Neturėjau artimų draugų už darbo ribų, neturėjau hobio, kuris mane įkvėptų, neturėjau tikro gyvenimo tikslo, išskyrus nuolatinį siekį judėti pirmyn.
Bėgant valandoms, ėmiau vis aiškiau suvokti savo sprendimų pasekmes.
Sprendimų, kurie atvedė mane į šią akimirką – į nuostabų paplūdimį su idealiu oru, tačiau vis tiek jaučiant vidinį tuštumą.
Buvau taip susikoncentravęs į ateitį, kad niekada iš tikrųjų nesustojau ir neįvertinau dabarties.
Ir štai buvau čia, vienas su savo mintimis, klausinėdamas savęs, ar tikrai pasirinkau teisingą kelią.
Stebėjau bangas, ritmingai besiritančias į krantą, ir mąsčiau apie aplinkinius žmones – kaip jie, regis, viską suprato.
Jie mėgavosi akimirka, gyveno be rūpesčių.
Tuo tarpu aš buvau įstrigęs savo galvoje, gailėdamasis visko, ką paaukojau dėl darbo, stabilumo, dėl dalykų, kurie galų gale neatnešė man tikros laimės.
Tada atėjo mano pabudimo momentas.
Supratau, kad teikiau pirmenybę ne tiems dalykams.
Metus leidau kurdamas karjerą, lipdamas aukštyn, siekdamas tikslų, niekada nesusimąstydamas, ar jie tikrai man tinkami.
Apleidau tai, kas iš tikrųjų svarbu – savo sveikatą, asmeninius santykius ir, svarbiausia, savo paties laimę.
Ši diena neturėjo tapti gailesčio diena, bet taip ir nutiko.
Gailėjausi, kad anksčiau neskyriau laiko sau.
Gailėjausi, kad leidau darbui diktuoti mano gyvenimą.
Gailėjausi, kad tikėjau, jog sėkmė bus atsakymas į viską, kai iš tikrųjų man reikėjo pusiausvyros.
Saulei leidžiantis ir nudažant dangų rausvais bei oranžiniais atspalviais, susikroviau daiktus ir patraukiau prie automobilio.
Jaučiau aiškumą, bet kartu ir liūdesį.
Turėjau dar tiek daug išmokti, tiek daug pakeisti.
Ir tada supratau – viena laisva diena atsipalaidavimui nebuvo pakankama.
Svarbu ne tik pabėgti trumpam, bet iš tikrųjų pakeisti savo gyvenimo būdą.
Grįždamas namo mintyse sudariau sąrašą dalykų, kuriuos turėjau padaryti: atnaujinti ryšius su senais draugais, atrasti naujus pomėgius, skirti laisvus savaitgalius ir, svarbiausia, nustoti vertinti gyvenimą kaip nesibaigiantį užduočių sąrašą.
Turėjau prisiminti, kad kelionė yra tokia pat svarbi kaip ir jos tikslas.
Aš vis dar neturiu visų atsakymų.
Būna dienų, kai vėl pasineriu į darbų rutiną, bet dabar turiu tą prisiminimą apie paplūdimį – jis primena, kad esu daugiau nei mano darbas.
Vis dar mokausi, kaip sulėtinti tempą, mėgautis mažomis akimirkomis ir pirmiausia rūpintis savo gerove.
Ta diena paplūdimyje buvo ne tik laisvadienis – tai buvo pokyčių pradžia, kurių man taip reikėjo.
