Būti mama – vienas didžiausių mano gyvenimo džiaugsmų, bet būkime atviri – kai kurios dienos būna tikrai sunkios.
Mano penkerių metų dukra Sofija paprastai yra miela, geraširdė mergaitė.
Ji mėgsta piešti, prieš miegą glaustis prie manęs ir visada sako „prašau“ bei „ačiū“.
Bet ta diena prekybos centre? Tai buvo /kova/, kurios niekada nepamiršiu.
Viskas prasidėjo kaip paprasta apsipirkimo kelionė.
Mums reikėjo kelių daiktų, o kadangi Sofija visą savaitę elgėsi gražiai, pažadėjau jai leisti išsirinkti mažą žaislą.
Didelė klaida.
Vos tik įžengėme į žaislų parduotuvę, jos akys užkliuvo už milžiniško, beprotiškai brangaus lėlių namelio.
„Mamyte, man būtinai reikia šito!“ – sušuko ji, tvirtai laikydama dėžę, lyg nuo to priklausytų jos gyvenimas.
Atsargiai paaiškinau: „Brangioji, jis per brangus.
Gali išsirinkti kažką mažesnio.“
Ir štai tada viskas prasidėjo.
Ji trinktelėjo koja.
„Bet aš noriu šito!“ – jos balsas vis garsėjo.
Žmonės pradėjo žvilgčioti.
Išlikau rami.
„Sofija, sakiau ne.
Pabandykime rasti kažką kitą.“
Ir tada prasidėjo tikrasis priepuolis.
Ji griuvo ant grindų, ėmė rėkti, verkti, spardyti mažas kojytes.
Jutau aplinkinių žvilgsnius – vieni buvo užjaučiantys, kiti smerkiantys.
Jaučiau, kaip mano veidas kaista iš gėdos, bet žinojau, kad negaliu pasiduoti.
Giliai įkvėpiau ir priklaupiau šalia jos.
„Aš suprantu, kad tau liūdna, bet kai negauname to, ko norime, taip nesielgiame.“
Jokios reakcijos.
Tik dar garsesnis raudojimas.
Tad padariau vienintelį dalyką, kurį galėjau.
Pakėliau ją, išnešiau iš parduotuvės ir pasodinau ant suoliuko, kol nurims.
Tai užtruko dvidešimt minučių.
Kai pagaliau nusišluostė ašaras ir šniurkštelėjo, paklausiau: „Gerai.
Ar jau pasiruošusi grįžti namo?“
Ji sukryžiavo rankas ir visą kelią atgal piktai tylėjo.
Tą vakarą, po vakarienės, Sofija tyliai priėjo prie manęs.
Jos akys vis dar buvo paraudusios nuo ašarų, o rankose laikė vieną savo mėgstamiausių pliušinių žaislų.
„Mamyte?“ – tyliai pratarė.
Pažvelgiau į ją, vis dar pavargusi po viso to, kas nutiko prekybos centre.
„Taip, brangioji?“
Ji užlipo man ant kelių ir stipriai apkabino.
„Atsiprašau, kad šiandien buvau tokia pikta.“
Mirktelėjau nustebusi.
„O, Sofija… Ačiū, kad tai pasakei.“
Ji atsitraukė ir pažvelgė į mane, rimta kaip niekada.
„Aš labai supykau, nes norėjau didelio lėlių namelio, bet dabar suprantu.
Vien todėl, kad kažko noriu, dar nereiškia, kad galiu tai turėti.“
Stovėjau apstulbusi.
Ji tęsė: „Ir kai rėkiau, pamačiau tavo veidą – ir man pasidarė liūdna.
Nenoriu, kad tau būtų liūdna, mamyte.“
Jutau, kaip akyse kaupiasi ašaros.
Apglėbiau ją ir pabučiavau į galvą.
„Tai man labai daug reiškia, mažute.
Aš tave myliu.“
Ji linktelėjo.
„Aš irgi tave myliu.
Ir kitą kartą pažadu geriau klausyti.“
Tą naktį, kai užklosčiau ją lovoje, supratau vieną dalyką: Sofija išmoko svarbią pamoką apie nusivylimą – bet aš išmokau kažką taip pat.
Net ir sunkiausios motinystės akimirkos gali virsti pačiomis šilčiausiomis.
Ir kartais penkiametės atsiprašymas gali būti brandesnis, nei kada nors būtum tikėjęsis.
