Kai ištekėjau už Džeisono, maniau, kad radau tobulą gyvenimo partnerį.
Jis buvo malonus, mylintis ir visada stovėjo mano pusėje.
Tačiau nesitikėjau, kad turėsiu kovoti su jo motina Eleonora.
Nuo pat tada, kai susižadėjome, Eleonora aiškiai davė suprasti, kad ji manęs nepriima.
Ji niekada to nepasakė tiesiogiai, bet jos veiksmai kalbėjo patys už save.
Ji „netyčia“ pamiršdavo mane pakviesti į šeimos susitikimus, kritikuodavo mano gaminimą ir nuolat primindavo Džeisonui, kokia „tobula“ buvo jo buvusi mergina Vanesa.
Iš pradžių stengiausi būti geresnis žmogus.
„Ji pasikeis“, kartojau sau.
Tačiau greitai supratau, kad Eleonora ne šiaip sunkus žmogus – ji sąmoningai bandė nuteikti Džeisoną prieš mane.
Viskas prasidėjo nuo smulkmenų.
Ji skambindavo Džeisonui jam būnant darbe ir sėdavo abejones.
„Aš nenoriu kištis, brangusis, bet man atrodo, kad Lilė nevertina visko, ką dėl jos darai.“
Paskui tapo dar įžūlesnė.
„Džeisonai, aš nerimauju.
Ji atrodo valdinga.
Ar esi tikras, kad ji tave myli taip pat stipriai, kaip tu ją?“
Džeisonas visada mane patikindavo, kad netiki jos žodžiais, bet aš mačiau, kad tai jį paveikė.
Jis pradėjo man uždavinėti klausimus, kurie jam anksčiau nerūpėjo.
„Kodėl nepraleidi daugiau laiko su mano mama?“ „Ar jos vengiai?“ „Ji mano, kad jos nemėgsti – kas vyksta?“
Iš pradžių galvojau, kad per daug įsijaučiau.
Gal tai tik nekaltas kišimasis.
Bet tada Eleonora ėmėsi savo drąsiausio manevro.
Vieną vakarą Džeisonas grįžo namo susimąstęs.
„Turime pasikalbėti“, – pasakė jis.
Jaučiau nerimą pilve.
„Kas nutiko?“
Jis atsiduso, perbraukė ranka per plaukus.
„Mama man pasakė kai ką nemalonaus.
Ji sakė, kad skundiesi mano šeima už nugaros.“
Akimirką negalėjau patikėti savo ausimis.
„Ką?“
„Ji sakė, kad tau nepatinka lankytis pas juos, kad mano šeima tau atrodo ‘per daug’ ir kad nenorėtum, jog mūsų būsimi vaikai su jais bendrautų.“
Aš prapliupau juoktis.
„Džeisonai, juk žinai, kad tai netiesa.
Tavo mama visa tai išgalvojo.“
„Noriu tavimi tikėti“, – pasakė jis, bet jo balse girdėjosi abejonė.
Tada supratau – turiu kartą ir visiems laikams įrodyti, kas vyksta iš tikrųjų.
Sugalvojau planą.
Kitą kartą, kai Eleonora paskambino Džeisonui, aš buvau pasiruošusi.
Nustatiau savo telefoną įrašinėti (tik kaip įrodymą) ir įjungiau garsiakalbį.
Džeisonas sėdėjo šalia manęs ir klausėsi.
„Džeisonai, brangusis“, – saldžiai kalbėjo ji, nežinodama, kad aš girdžiu.
„Turiu tave įspėti dėl Lilės.
Girdėjau, kaip ji pasakojo draugei, kad yra su tavimi tik dėl pinigų.
Ji sakė, kad laukia, kol nupirksi jai namą, o tada nuspręs, ar verta likti su tavimi.“
Džeisono žandikaulis įsitempė.
„Mama, ar tikrai taip girdėjai?“
„Žinoma! Tiesiog nenorėjau tau anksčiau sakyti, nes žinojau, kaip tau bus skaudu.“
Tada prabilau aš.
„Na, Eleonora, tai keista.
Nes aš niekada nieko panašaus nesakiau.
O dabar Džeisonas tai žino.“
Tyla.
Tada ji sumikčiojo: „Aš—na—aš turbūt ne taip išgirdau.“
„Ne, mama“, – Džeisonas pasakė griežtai.
„Tu ne ne taip išgirdai.
Tu visa tai išgalvojai.
Negaliu patikėti, kad bandai sugriauti mano santuoką.“
Ji bandė teisintis, bet buvo jau per vėlu.
Džeisonas pagaliau pamatė tiesą.
Jis padėjo ragelį, atsisuko į mane ir pasakė: „Labai atsiprašau.“
Nuo tos dienos Džeisonas nustatė aiškias ribas savo mamai.
Jokių kasdienių skambučių.
Jokių kišimosi į mūsų santuoką.
O Eleonora? Žinoma, ji pyko, bet suprato, kad pralaimėjo.
O aš pagaliau gavau tai, ko norėjau – ramybę.
Ir geriausia dalis?
Mūsų su Džeisonu santykiai tapo stipresni nei bet kada anksčiau.
Eleonoros planas ne tik žlugo – jis atsisuko prieš ją pačią.
