Kai ši žinia pasklido, nusprendžiau pasiduoti jo staigiam širdies pasikeitimui.
Patrikas visada sakydavo, kad mums reikia daugiau laiko, kol apsigyvensime kartu.
Daugiau laiko iki sužadėtuvių.
Daugiau laiko prieš bet kokį rimtą įsipareigojimą.
Bet vos tik paveldėjau visiškai išmokėtą butą? Jis nebegalėjo laukti nė sekundės.
Ir tada supratau – niekada nebuvau jo pirmasis pasirinkimas.
Metų metus stebėjau, kaip mano draugės įsimyli, susižada ir kuria gyvenimus su žmonėmis, kurie jas dievina.
Tuo tarpu aš visada buvau trečias ratas, ta, kurios prašydavo padaryti mielas poros nuotraukas, ta, kuri juokavo, kad tikriausiai taps „išprotėjusia kačių dama“, nors net katės neturėjo.
Taigi, kai Patrikas prieš dvejus metus pastebėjo mane bare, pagalvojau – pagaliau.
Mano eilė.
Jis turėjo tą nerūpestingą žavesį, ir kai žiūrėjo į mane taip, lyg būčiau įdomiausias žmogus kambaryje, aš tuo patikėjau.
Ir įsimylėjau.
Dvejus metus ignoravau mažus dalykus.
Tai, kad jis niekada nieko nedavė – nei dovanų, nei laiko, nei pastangų.
Tai, kad jis vis dar gyveno su mama ir net neplanavo to keisti.
Tai, kaip jis vengė kiekvieno pokalbio apie bendrą gyvenimą ar santuoką.
„Mes dar nepakankamai gerai pažįstame vienas kitą“, – jis vis kartodavo, dažniausiai slinkdamas per telefoną.
Dveji metai kartu.
Ir jis vis dar nebuvo tikras.
Aš nuryjau skausmą ir sakiau sau, kad meilė – tai kantrybė, o įsipareigojimas ateis.
Bet tada nutiko kai kas.
Ir viskas pasikeitė.
Praėjusį mėnesį mirė mano teta.
Tai buvo staiga, netikėta.
Ji buvo mano mamos vyresnioji sesuo, ta, kuri visada prisimindavo mano gimtadienį, kuri siųsdavo man netikėtas siuntinukes, net kai jau buvau suaugusi.
Ją praradusi, jaučiausi lyg netekusi dalelės namų.
Tada atėjo šokas.
Ji neturėjo nei vaikų, nei sutuoktinio, ir visą savo trijų kambarių butą paliko man.
Tai buvo kartu ir saldu, ir skaudu.
Būčiau atidavusi bet ką, kad tik ji sugrįžtų.
Bet šis paveldėjimas pakeitė viską.
Jokios nuomos daugiau.
Jokio streso dėl kylančių kainų.
Namai, kurie priklausė man.
Natūralu, kad pasidalinau naujiena su Patriku.
Ir atspėk ką?
Tą patį vakarą jis pasirodė prie mano durų su gėlėmis (pirmą kartą gyvenime), buteliu vyno (pigučiu, bet vis tiek), ir, kas labiausiai šokiravo – su žiedu.
Atidariau duris ir ten jis stovėjo, nepatogiai mindžikuodamas ant mano mažo durų kilimėlio, laikydamas rankoje mažą aksominę dėžutę.
– Brangioji, – iškvėpė jis, nusišypsodamas tuo savo nerūpestingu šypsniu.
– Aš nebegalėjau laukti.
– Ar tekėsi už manęs?
Sustingau, nežinodama, kaip sureaguoti.
Prieš dvi savaites aš atsitiktinai užsiminiau apie sužadėtuves.
Jo atsakymas?
– Brangioji, žiedai dabar beprotiškai brangūs.
– Neskubėkim.
O dabar? Dabar jis buvo pasiruošęs?
Nurijau gumulą gerklėje ir užsidėjau geriausią nustebusią išraišką.
– Patrikai… Aš – aš nežinau, ką pasakyti.
– Sakyk „taip“, – paragino jis, akys žibėjo.
– Mes kartu jau dvejus metus, brangioji.
– Atėjo laikas.
– Kurkime mūsų ateitį kartu.
Kurkime.
Taip.
Nes dabar turėjau ką nors, verto kūrimo.
Turėjau sviesti jam žiedą atgal.
Turėjau jį iškart prigriebti.
Bet vietoj to?
Išspaudžiau didžiausią, labiausiai perdėtą šypseną, kokią tik galėjau.
Tokią, kuri įtikintų bet ką, kad esu laimingiausia moteris pasaulyje.
– Taip! Aš tekėsiu už tavęs! – sušukau.
Patrikas palengvėjęs nusijuokė ir užmovė man pigų mažą žiedą ant piršto, lyg ką tik būtų laimėjęs loterijoje.
Ir tam tikra prasme, jis taip ir manė.
Jis pritraukė mane į glėbį, truputį per stipriai suspausdamas.
– Tu nesigailėsi, brangioji, – sukuždėjo į mano plaukus.
– Mes būsime tokie laimingi.
Vos nesusijuokiau.
Vietoj to atsitraukiau, pakeldama vieną pirštą tarp mūsų.
– Bet –
Jo veidas įsitempė.
– Bet…?
Pakreipiau galvą, suteikdama jam pačią mieliausią, bet rimčiausią išraišką.
– Turiu vieną sąlygą.
Jo įsitempę pečiai šiek tiek atsileido.
– O, brangioji, kad ir kas tai būtų, laikyk jau įvykdyta.
Giliai įkvėpiau ir numečiau bombą.
– Nuo šiol tu visada laikysies vienos mano taisyklės.
Padariau pauzę, kad jis šiek tiek pasilenktų iš smalsumo.
– Tu niekada neįeisi į butą pirmas.
– Niekada.
– Jokių išimčių.
Jo šypsena akimirkai sumirgėjo.
Jis suraukė antakius.
– Eee… ką? – nervingai nusijuokė, lyg būčiau ką tik pareikalavusi, kad atsisakytų vaizdo žaidimų visam gyvenimui.
– Kodėl?
– Tai tiesiog asmeninis dalykas, – ramiai pasakiau.
– Jei jau tuoksimės, turėtum tai gerbti.
Patrikas dvejojo, burną atvėrė ir vėl uždarė, akivaizdžiai ieškodamas tinkamo argumento.
Bet tada, suvokęs, kad jau laimėjo didįjį prizą – gyvenimą be nuomos, – jis tik šyptelėjo ir linktelėjo.
– Gerai, brangioji.
– Aišku.
– Kaip nori.
Savaites Patrikas virto tobulu sužadėtiniu.
Jis pradėjo mane vadinti „karaliene“, kas buvo juokinga, turint omenyje, kad anksčiau buvau tiesiog „brangioji“ – arba dar blogiau – „bičas“, kai jis būdavo užsiėmęs.
Jis pirmą kartą man pagamino vakarienę.
Na, jei virti makaronus ir užpilti juos iš stiklainio ištrauktu padažu galima pavadinti „gaminimu“.
Bet aš šypsojausi ir dėkojau jam lyg jis būtų penkių žvaigždučių šefas.
Jis ėmė atsainiai užsiminti apie mūsų ateitį bute.
– Brangioji, galvojau, kad reikėtų įsigyti didelį plokščią televizorių svetainei.
Arba:
– Mačiau parduodamą žaidimų kėdę.
Atrodytų puikiai mūsų darbo kambaryje.
Jis atsipalaidavo, tapo per daug pasitikintis savimi.
Bet aš neketinau tuo patikėti.
Nes po ta miela šypsena? Aš žinojau, kad jis laukė.
Laukė dienos, kai butas oficialiai priklausys man.
Ir, žinoma? Ta diena atėjo.
Butas pagaliau buvo mano vardu.
Bet Patrikui to iškart nepasakiau.
Tada vieną dieną grįžau namo anksčiau.
Ir atspėkit, ką radau?
Patriką.
Bute.
Su savo motina.
Matuojant svetainę.
Sustingau tarpduryje, tvirtai sugniaužusi rankinę.
Jo motina – kuri niekada nesidomėjo mūsų santykiais, kuri vos mane pripažindavo – dabar mostelėjo link langų.
– Manau, permatomos užuolaidos pagyvintų erdvę, – svarstė ji.
Patrikas, pagautas vidury matavimo, atsisuko:
– O! Brangioji! Jau namie? – sumikčiojo, numesdamas ruletę, lyg ši būtų jį nudeginusi.
Lėtai padėjau rankinę, sukryžiavau rankas ir kilstelėjau antakį.
– Taip, – šaltai atsakiau, akimis apžvelgdama juos abu.
– Ir matau, kad sulaužei vienintelę mano taisyklę.
Tyla.
Patrikas sunkiai nurijo seiles.
– Brangioji, aš –
Bet kol jis dar bandė suregzti pasiteisinimą, jo motina – palaiminkime jos įžūlumą – užrietė nosį ir numojo ranka.
– Na, mieloji, dabar, kai Patrikas yra tavo sužadėtinis, tai ir jo namai!
Ir tada aš nesusilaikiau.
Prasijuokiau tiesiai jiems į veidus.
