Praėjo keli mėnesiai, kai mano senelis mirė.
Mano gyvenimas buvo užimtas – darbas, šeima ir visa kita, tačiau šiandien nusprendžiau, kad atėjo laikas aplankyti jo kapą.
Aš vengiau to, ne todėl, kad man nerūpėjo, bet todėl, kad susidurti su jo mirtimi buvo sunkiau, nei tikėjausi.
Jis buvo tas žmogus, kuriuo visada galėjau pasitikėti, mano atrama po tėvų skyrybų, kai buvau vaikas.
Senelis gyveno ilgą, pilną gyvenimą.
Jis buvo ramus, be jokių nesąmonių žmogus, kuris man išmokė daugiau, nei galėčiau pasakyti – kaip būti stipriam, kaip būti geram ir, svarbiausia, kaip laikytis savo principų.
Jis buvo sąžiningas, dirbo sunkiai ir mylėjo savo šeimą.
Arba taip galvojau.
Būtent todėl pranešimas, kurį radau ant jo kapo, buvo toks šokiruojantis.
Atvykau į kapines vėlų popietę, saulė buvo aukštai ir metė ilgas šešėlius per kapų eiles.
Vieta buvo ramia, tik vėjo pūtimas ir šnarantys lapai.
Aš ėjau per nublukusius takus, praeidamas begales akmenų, žyminčių nepažįstamų žmonių gyvenimus, kurių vardai amžinai iškalti laiko.
Pagaliau pasiekiau savo senelio kapą.
Jo paminklas stovėjo aukštai, paprastas granito plokštė su jo vardu, gimimo ir mirties datomis.
Visada vertinau jo paprastumą – kaip ir jis pats.
Bet kai priėjau, pastebėjau kažką neįprasto.
Ant žemės prieš jo akmenį buvo padėtas laukinių gėlių puokštė.
Tai nebuvo įprasti gėlės, kurių žmonės paprastai palieka – dažniausiai tai būna rožės, lelijos ar kažkas formalesnio.
Tai buvo tos gėlės, kurias senelis visada mėgo, tas, kurias jis rinkdavo iš laukų netoli savo namų.
Jos buvo nesuvaldomos ir laisvos, kaip ir gyvenimas, kurį jis gyveno.
Smalsiai nulenkiu žemyn ir pažiūriu į gėles, ir tada pastebiu – maža, sulankstyta popieriaus skiautė buvo paslėpta po žiedais.
Mano širdis pradėjo greičiau plakti, kai ją atlenkiau.
Rašysena buvo aštri, beveik skubanti, su skubėjimu, kuris sukėlė šiurpuliukus mano nugaroje.
„Tavo senelis tave melavo.
Jis nebuvo toks, koks tu galvoji.
Jis turi paslapčių.
Ateik ir surask mane, jei drįsti.
Raštelis buvo pasirašytas tiesiog „Kas nors, kas žino.
Aš stovėjau sustingusi vietoje, pasaulis staiga pasidarė kur kas šaltesnis ir baugesnis, nei buvo prieš kelias akimirkas.
Mano senelis visada buvo atvira knyga man.
Jis dalijosi vaikystės istorijomis, savo kovomis, tuo, kas jį formavo į tą žmogų, kuriuo jis buvo.
Visada galvojau, kad pažįstu jį geriau nei bet kas.
Bet dabar šis pranešimas sukėlė daugiau klausimų, nei galėjau apdoroti.
Kodėl kažkas tai paliko? Ir kokias paslaptis galėjo slėpti mano senelis nuo manęs?
Aš žvilgtelėjau aplink, bet kapinės buvo tuščios.
Nieko nematyti.
Tas, kas paliko gėles ir raštelį, jau seniai dingo.
Jaučiausi sumišusi ir išsigandusi.
Mintis, kad mano senelis, mano herojus, galėjo kažką paslėpti nuo manęs, atrodė neįmanoma.
Bet pranešimas buvo aiškus – tai nebuvo tik bendras kaltinimas.
Tai buvo iššūkis.
Nutariau, kad negaliu palikti to nesupratus, ką tai reiškia.
Jei buvo kažkas, ko nežinojau, kažkas, ką jis slėpė nuo manęs, turėjau sužinoti.
Negalėjau tiesiog eiti ir apsimesti, kad tai nesvarbu.
Tą popietę nuvažiavau į senelio seną namą.
Jis buvo tuščias nuo jo mirties, bet niekada nesugebėjau atsivesti savęs išvalyti jį.
Namas buvo pilnas prisiminimų, su tėvo tabako kvapu ir jo giliais, raminančiais balsais.
Bet dabar jis atrodė keistai, beveik apsėstas, lyg sienos slėptų savo paslaptis.
Įžengiau vidun ir pradėjau ieškoti.
Kiekvieną stalčių, kiekvieną spintą, kiekvieną lentyną.
Bet nieko nebuvo.
Jokių paslėptų laiškų, jokių žurnalų, nieko, kas paaiškintų raštelį.
Tik atidariusi stalčių studijoje, vietoje, kurią visada vengiau, nes ji atrodė per daug asmeniška, radau tai – mažą, odinį užrašų knygelę.
Tai buvo sena, puslapiai buvo pageltę ir trapūs.
Atsargiai ją atidariau, nesu tikra, ką galiu rasti.
Kai perverčiau puslapius, radau kažką netikėto: laiškų seriją, parašytą mano senelio ranka, bet ne man.
Jie buvo adresuoti kažkam kitam, kažkam, vardu „Evelyn“.
Laiškai pasakojo apie gyvenimą, kurio aš nežinojau – gyvenimą prieš močiutę, prieš mane.
Gyvenimą, pilną aistros, slaptų reikalų ir išdavysčių.
Pagal laiškus, senelis kažkada buvo įsimylėjęs moterį vardu Evelyn, moterį, kuri nebuvo jo žmona.
Bet santykiai baigėsi kartėliu, su pažadais, kad jis niekada apie tai nekalbės.
Kai skaičiau toliau, žodžiai tapo tamsesni, beviltiškesni.
Atrodė, kad senelis buvo persekiojamas šio romano metų, ir jis rašė šiuos laiškus Evelyn, vildamasis užbaigti reikalą, vildamasis atsiprašymo.
Bet niekur nebuvo užuominų, kas nutiko jai.
Atrodė, kad ji buvo dingo.
Mano širdis smarkiai plazdėjo, kai suvokiau, kokio masto dalykus skaitau.
Senelis, kurį pažinojau – žmogus, kuris mane užaugino ir išmokė tiek daug – gyveno su tamsia paslaptimi.
Jis man melavo, mūsų šeimai, ir, svarbiausia, sau.
Žmogus, kurį gerbiau, paslėpė dalį savęs, galbūt dėl gėdos, galbūt dėl baimės.
Negalėjau nesijusti gilios išdavystės jausmo, bet taip pat naujai suprasti.
Jis buvo žmogus, o ne tobulas šventasis.
Jis mylėjo ir kentėjo, kaip ir visi kiti.
Bet Evelyn paslaptis nesibaigė čia.
Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau pastebėjau subtilų raštą laiškuose.
Data – laikas, kada jie paskutinį kartą kalbėjo.
Tai buvo tik du mėnesiai prieš senelio mirtį.
Mano pulsas pagreitėjo.
Ar Evelyn buvo gyva? Ar ji galėjo būti ta, kuri paliko raštelį ant jo kapo?
Turėjau sužinoti.
Susisiekiau su vietos archyvais, kad sužinčiau apie Evelyn, apie ženklą po laiškų.
Mano šokui radau jos nekrologą.
Ji mirė tik prieš dvejus metus.
Bet dar baisesnė buvo tai, kad nekrologe paminėta dukra, dukra, kurios vardą atpažinau.
Tai buvo mano teta, mano tėvo išduota sesuo, su kuria niekada nesu susitikęs.
Kažkas, kas buvo tyčia laikoma už šeimos gyvenimo ribų.
Mano tėvas niekada nekalbėjo apie ją, kaip ir senelis.
Suvokusi visus šiuos dalykus, pagaliau supratau, kad Evelyn ne tik buvo slaptas senelio meilės reikalas, bet ir buvo motina moters, kurios mano tėvas atsisakė, – moters, kurios egzistencija buvo slėpta, kad apsaugotų šeimos reputaciją.
Raštelis dabar įgavo prasmę.
Kas nors žinojo apie šią paslaptį ir norėjo, kad aš sužinočiau tiesą.
Kitą savaitgalį konfrontavau savo tėvą.
Iš pradžių jis neigė viską, tačiau kai parodžiau jam laiškus, jo veidas tapo blyškus.
Jis pripažino, kad senelis laikė romaną paslaptyje, nes tai sukėlė tiek daug skausmo mūsų šeimai.
Mano tėvas nutraukė santykius su savo seserimi, atsisakydamas pripažinti jos egzistavimą.
Ir senelis, iš kaltės, niekada nesakė man.
Mano širdis skaudėjo dėl sudėtingos melo ir išdavysčių tinklo, kuris buvo sukurtas per metus.
Aš supratau, kodėl senelis laikė paslaptį – jis nenorėjo skaudinti nieko.
Bet dabar tiesa buvo atskleista, ir man teko nuspręsti, kaip su tuo susitvarkyti.
Tą dieną išvykau iš kapinių su sunkia širdimi, bet taip pat su aiškumo jausmu.
Senelis, kurį pažinojau, nebuvo tobulas, bet jis buvo žmogus, kupinas meilės, gailesčio ir klaidų, kaip ir mes visi.
Dabar man teko nuspręsti, kaip eiti į priekį, nešti šį naujai atrastą žinojimą ir gerbti pamokas, kurias jis man davė.
