Buvo vėsesnis vakaras, ir aš ką tik baigiau ilgą darbo dieną.
Visiškai norėjau grįžti namo, apsivilkti savo sportines kelnes ir atsipalaiduoti.
Bet kai sustojau prie degalinės, kažkas atkreipė mano dėmesį.
Vyras stovėjo prie mano kuro pistoletą, atrodė nusiminęs, iškišęs rankas į kišenes.
Jo automobilis buvo senesnis modelis, rūdys skverbėsi palei kraštus, o drabužiai atrodė nusidėvėję.
Jis sunkiai atsiduso ir atsisuko į mane.
„Atsiprašau, ponia“, – pasakė jis, balsas pilnas gėdos.
„Nekenčiu prašyti, bet praradau piniginę ir visiškai neturiu kuro.
Man tik šiek tiek reikia, kad grįžčiau namo.
Bet koks pagalbos kiekis būtų vertingas.“
Aš dvejojau.
Tai nebuvo pirmas kartas, kai girdėjau tokią istoriją, ir žinojau, kad kai kurie žmonės pasinaudoja gerumu.
Tačiau kažkas jo pavargusiose akyse ir susilenkusių pečių man leido patikėti, kad jis buvo nuoširdus.
„Kiek tau reikia?“ – paklausiau.
„Net dešimt dolerių būtų gerai“, – jis greitai atsakė.
„Tiesiog reikia grįžti pas savo žmoną ir vaiką.“
Tai buvo sprendimas.
Aš nuskenavau savo kortelę ir liepiau jam užpildyti baką.
Jo veidas nušvito dėkingumu.
„Dievas teapdovanoja jus“, – jis pasakė.
„Tikiuosi, aš tai atiduosiu kitam.“
Aš nusišypsojau, jausdamasi gerai, kad padėjau kam nors, kas to reikėjo.
Tačiau tai, kas įvyko vėliau, mane privertė pasijusti blogai.
Kai įžengiau į parduotuvę paimti gėrimo, netyčia išgirdau, kaip kasininkė kalba su kitu darbuotoju.
„Tas žmogus vėl čia“, – ji murmėjo, nurodydama į degalų pistoletus.
„Kurį?“ – paklausė kitas vyras.
„Tas su ‘prarasta pinigine’ istorija.
Tai jau trečias kartas šią savaitę.“
Mano širdis nukrito.
Aš apsisukau ir pamačiau, kaip vyras, kurį ką tik padėjau, atsitraukė nuo pistoletų – nepildu savo bako.
Vietoj to, jis perėjo aikštelę, kur laukė kitas automobilis.
Jis kažką perdavė vairuotojui, kuris šypsojosi ir parodė jam rodyklę.
Mano kraujas užvirė.
Aš tiesiog nuėjau pas jį.
„Ei“, – pasakiau tvirtai.
„Tu sakei, kad tau reikia kuro.“
Jo akys išsiplėtė sekundę, bet jis greitai susitvarkė.
„A, aš tikrai reikėjau kuro, bet –“
„Tu net nepumpavai nė lašo“, – įsiterpiau.
„Kur dingo mano pinigai?“
Jis atsikvėpė.
„Žiūrėk, ponia, aš nenoriu jokios pamokos, gerai? Tu davėi pinigus.
Tai baigta.“
Buvau supykusi.
„Tu melavai.
Tu tik apgaudinėji žmones.“
Jis pasijuokė.
„Ir kas? Tokie kaip tu pernelyg kvaili, kad užkibtų.
Lengvi pinigai.“
Tada karma nusprendė įsikišti.
Policijos automobilis buvo sustojęs netoli degalinės, ir matyt, pareigūnas stebėjo mūsų sąveiką.
Tuo metu, kai sukčius pradėjo vaikščioti, pareigūnas priėjo.
„Ponas“, – pasakė pareigūnas.
„Gavome kelis pranešimus apie kažką, kas atitinka jūsų aprašymą ir vykdo apgavystes čia.“
Sukčiaus veidas išbalsojo.
„Aš… aš nesuprantu, apie ką jūs kalbate.“
Pareigūnas susikryžiavo rankas.
„Ar galime peržiūrėti saugumo įrašus?“
Vyras paniro į paniką ir bandė pabėgti, tačiau nesugebėjo to padaryti, nes kitas klientas jį užkliudė.
Jis krito stipriai, ir per kelias sekundes pareigūnas užsidėjo antrankius.
Kaip paaiškėjo, jis apgaudinėjo žmones visame mieste, pasiimdavo jų pinigus ir dalindavosi su savo draugu, kuris laukė pabėgimo automobilyje.
Pareigūnas padėkojo man už tai, kad atkreipiau dėmesį į apgavystę, o žiūrėdama, kaip jie veda tą vyrą, negalėjau nesismaginti.
Karma visada turi būdą pasivyti.
