Viskas prasidėjo nuo telefono skambučio, kurio niekada nepamiršiu.
Sėdėjau prie savo virtuvės stalo, gurkšnojau kavą, kai sulaukiau žinių.
Mano tėvas, žmogus, kuris mane augino su meile ir išmintimi, netikėtai mirė.
Skausmas buvo neapsakomas – stipresnis, nei galėjau įsivaizduoti.
Netekti jo buvo nepakeliama, bet labiausiai mane nustebino šeimos reakcija, ypač mano sesers.
Megan ir aš visada turėjome sudėtingus santykius.
Vaikystėje buvome artimos, bet suaugusios vis labiau nutolome viena nuo kitos.
Ji visada buvo „auksinis vaikas“ – ta, kuri tėvų akyse niekada neklydo.
Ji buvo sėkminga, žavi ir, daugeliu atžvilgių, visiška mano priešingybė.
Aš pasirinkau ramesnį, kuklesnį gyvenimą, bet tai nereiškė, kad nebuvau pasiekusi savų laimėjimų.
Vis dėlto, šeimos akyse Megan buvo ta, kuriai visi teikė pirmenybę.
Ir atrodė, kad kad ir kaip stengčiausi, visada likdavau antrame plane.
Kai mirė tėtis, viskas pasikeitė.
Testamento skaitymas buvo įtemptas – šeimos nariai susirinko advokato kabinete, nekantriai laukdami, kas nutiks palikimui.
Aš nieko daug nesitikėjau.
Tėvas visada buvo dosnus savaip, bet jis neturėjo didžiulės sumos, kurią galėtų palikti.
Vis dėlto buvau smalsi.
Advokatas atidarė testamentą, ir aš laukiau, kol išgirsčiau savo vardą.
Visada maniau, kad gausiu bent ką nors – nedidelę pinigų sumą ar bent jau sentimentalius daiktus.
Tačiau kai advokatas paskelbė paveldėjimą, mano širdis nusirito į kulnus.
Pagrindinė paveldėtoja buvo Megan.
Ji paveldėjo namą, santaupas ir viską kitą.
Aš negalėjau tuo patikėti.
Šoką pakeitė sumišimas, kai pradėjau apdoroti tai, ką išgirdau.
„Bet… o kaip aš?“ – paklausiau, vos sulaikydama drebančią balsą.
Advokatas sustojo, atsikrenkštė.
„Tavo tėvas aiškiai nurodė, kad Megan turi paveldėti didžiąją dalį turto.
Tau palikta nedidelė pinigų suma patikos fonde.
Ji bus išmokėta tik tada, kai bus įvykdytos tam tikros sąlygos.“
Aš žiūrėjau į jį, jausdama, kaip žemė slysta iš po kojų.
Maža suma? Patikos fondas? Kokios sąlygos? Mano galvoje sukosi šimtai klausimų, bet jaučiausi taip, lyg negalėčiau kvėpuoti.
Visa tai atrodė kaip košmaras, ir išėjus iš advokato kabineto mano galvoje maišėsi pyktis, išdavystė ir beviltiškumas.
Neilgai trukus paaiškėjo detalės.
Megan pastaruosius metus tvarkė tėčio finansus.
Ji rūpinosi jo sąskaitomis, investicijomis ir visais reikalais.
Ir, pasirodo, ji tuo pasinaudojo.
Ji suklastojo testamentą ir sukūrė patikos fondą taip, kad viską galėtų valdyti kuo ilgiau.
Aš net neįsivaizdavau, kiek giliai ji buvo įklimpusi į melą, kol nebuvo per vėlu.
Negalėjau tuo patikėti.
Megan, mano pačios sesuo, visa tai suplanavo.
Ji vaidino atsidavusią dukrą, rodė tėčiui rūpestį ir meilę, bet visą tą laiką ruošėsi atimti iš manęs viską.
Iš pradžių nežinojau, ką daryti.
Buvau sugniuždyta, įskaudinta ir įsiutusi.
Kaip ji galėjo taip mane išduoti? Kaip galėjo žiūrėti man į akis ir apsimesti mylinčia sese, kai visa tai buvo tik jos planas?
Norėjau ją su tuo akis į akį susidurti, bet supratau, kad turiu elgtis protingai.
Jei norėjau ją demaskuoti, turėjau viską padaryti tinkamai.
Negalėjau leisti, kad ji išsisuktų.
Pradėjau rinkti informaciją, konsultuotis su advokatais ir ieškoti būdų, kaip veikti.
Kuo daugiau sužinojau, tuo labiau pykau.
Megan klastojo parašus, falsifikavo dokumentus ir manipuliavo visomis detalėmis, kad užsitikrintų palikimą.
Aš susidūriau ne tik su godžia sese.
Aš susidūriau su žmogumi, kuris melavo, apgavo ir išdavė ne tik mane, bet ir mūsų tėvą.
Ji pasinaudojo jo pasitikėjimu taip, kaip negalėjau net įsivaizduoti.
Ir tada atsirado mano šansas.
Vienas iš tėčio senų draugų, pats būdamas advokatas, kreipėsi į mane.
Jis įtarė, kad su testamentu kažkas ne taip, ir buvo išsaugojęs jo originalią versiją – tą, kurią tėtis pasirašė prieš Megan manipuliacijas.
Šis dokumentas buvo visiškai kitoks nei tas, kurį pateikė Megan.
Pagal tikrąjį testamentą aš buvau paveldėtoja, o turtas turėjo būti padalytas po lygiai.
Negalėjau tuo patikėti.
Tiesa išaiškėjo.
Dabar turėjau įrodymus, kad Megan sukčiavo.
Pateikiau ieškinį, ir byla greitai sulaukė dėmesio.
Megan, žinoma, kovojo, bet įrodymai buvo nenuginčijami.
Teisininkai išnarpliojo jos melus ir suklastotus dokumentus.
Galiausiai tiesa laimėjo.
Megan buvo demaskuota, o testamentas įvykdytas pagal pradinę jo versiją.
Ji turėjo grąžinti viską, ką buvo pavogusi, o palikimas buvo padalytas per pusę – taip, kaip turėjo būti iš pat pradžių.
Tai buvo saldi pergalė.
Pagaliau buvau reabilituota, bet tai negrąžino man tėčio ir neištrynė patirtos išdavystės.
Vis dėlto buvo be galo gera žinoti, kad Megan nesugebėjo pabėgti nuo savo veiksmų pasekmių.
Galiausiai paskutinis juokas buvo mano.
Po viso to nutraukiau ryšius su Megan.
Ji bandė atsiprašyti, bet žala jau buvo padaryta.
Negalėjau jos daugiau pasitikėti ir neleisiu jai toliau griauti mano gyvenimo.
Karma padarė savo darbą.
Megan prarado ne tik paveldėjimą, bet ir savo orumą, reputaciją ir, galiausiai, mane.
O aš laimėjau.
