Buvo šalta naktis, tokia, kai tavo kvėpavimas kabo ore kaip dūmai, o dangus tamsus, kaip aksominė antklodė, pabarstyta žvaigždėmis.
Buvo įprasta vėlyva naktinė vaikštinė, bandžiau išvalyti galvą po dar vienos varginančios darbo dienos.
Kai priėjau prie tilto, pastebėjau kažką neįprasto.
Ant paties krašto stovėjo siluetas, žiūrėdamas į tamsų vandenį žemiau.
Tai buvo kažkas, ką matome tik filmuose – žmogaus siluetas prie bedugnės krašto, žvelgiantis į prarają, lyg galvodamas, ar žengti į ją.
Mano širdis šoktelėjo.
Esu girdėjęs istorijų apie žmones, kurie ten nueina baigti savo gyvenimo, bet niekada nemaniau, kad tai pamatysiu realiame gyvenime.
Stovėjau užšalęs akimirką, nesugebėdamas nuspręsti, ką daryti.
Kažkas traukė mane arčiau.
„Ei!“ – sušukau, mano balsas pertraukė nakties ramybę.
Vyras nesujudėjo.
Žengiau kelis atsargius žingsnius į priekį.
„Ar gerai?“
Jis neatsakė, ir tai tik pagreitino mano širdies plakimą.
Bandžiau dar kartą, šįkart mano balsas buvo švelnesnis.
„Prašau, nedaryk to.“
Vyras atsigręžė, ir akimirką mūsų žvilgsniai susitiko.
Jo veidas buvo blyškus, išraiška tuščia, tarsi visa gyvybė būtų išgaravusi iš jo.
Jis buvo apie trisdešimtųjų pabaigą, gal keturiasdešimties pradžia, vilkintis švarką, kuris atrodė per didelis – lyg jis būtų užsidėjęs jį nepagalvojęs.
Jo akys buvo raudonos, paburkę, tarsi jis nebuvo miegojęs kelias dienas.
„Prašau, palik mane ramybėje,“ – sumurmėjo jis, balsas vos girdimas per vėją.
„Aš priėmiau savo sprendimą.“
Pajutau šaltį, bėgantį per mano kūną.
Jo žodžiai buvo tokie, kokių nesitikėtum iš žmogaus, stovinčio ties kraštu.
Nesupratau, ką pasakyti, bet negalėjau tiesiog stovėti.
Ne taip.
„Aš nepaliksiu,“ – pasakiau, mano balsas tvirtas, nors rankos drebėjo.
„Pakalbėk su manimi.
Prašau.
Tu nesiruoši tai padaryti.“
Jis žiūrėjo į vandenį, vėl žvelgdamas į tamsą.
Aš žengiau lėtą žingsnį arčiau, bandydamas duoti jam erdvės, bet taip pat parodyti, kad aš čia, ne kaip svetimas, o kaip kažkas, kas nori padėti.
„Aš nesmerksiu tavęs,“ – pasakiau.
„Kas bebūtų, tai nėra verta tavęs gyvenimo pabaigos.
Visada yra kitas kelias.“
Jis atsiduso, ilgu, ištemptu garsiu, prieš visiškai atsigręžiant į mane.
Akimirką galvojau, kad jis gali žengti žingsnį atgal nuo krašto.
Bet tada jis pradėjo kalbėti – balsas tylus, beveik kaip šnibždesys, tarsi jis nebūtų kalbėjęs su niekuo jau ilgą laiką.
„Tu nesupranti,“ – pradėjo jis, žodžiai lėti, apgalvoti.
„Aš nemanau, kad kada nors suprasiu.
Bet gal taip ir geriau.
Aš praradau viską… ir dabar neturiu nieko.“
Galiausiai matau skausmą jo akyse – tokį skausmą, kuris atsiranda per ilgus sielvarto metus, kuris nuneša tave į pačią žemiausią tašką, kur viltis jau atrodo kaip tolimas prisiminimas.
Aš nepertraukiau.
Leidžiau jam kalbėti.
„Aš buvau vedęs,“ – tęsė jis, „su moterimi, kurią laikiau ta, kuri buvo mano gyvenimas.
Ji buvo mano viskas.
Bet aš buvau per daug užsiėmęs, per daug susikoncentravęs į savo karjerą, kad pastebėčiau, jog ji nustojo mane mylėti.
Aš visą laiką dirbau, visada siekiau daugiau, galvodamas, kad jei uždirbsiu pakankamai pinigų, jei galėsiu nupirkti jai viską, ko ji nori, galėsiu išspręsti viską.
Bet aš klydau.
Ji išėjo, o aš… aš negalėjau to ištverti.“
Jo balsas sudrebėjo, emocijų grynumas pasiekė viršūnę.
„Ji paėmė viską – mūsų namus, šunį, net draugus, kuriuos laikiau savo.
Ji sakė, kad nebuvau šalia, kai ji manęs labiausiai reikėjo.
Gal ji buvo teisi.
Bet dabar… dabar aš neturiu nieko.
Nė vieno, į kurį galėčiau kreiptis.
Nėra tikslo.
Aš net nežinau, kodėl aš vis dar čia.“
Aš stovėjau tyliai, leisdamas jo žodžiams pasinerti.
Jaučiau jo skausmo svorį, slėgiantį mane, ir pirmą kartą gyvenime supratau tokį beviltiškumą, kuris gali atvesti žmogų į tokią vietą.
Tai nebuvo tik santykių praradimas ar išdavystės skausmas – tai buvo tuštumos jausmas, kai nebežinai, kas esi, kai prarandi savo tapatybę po visko, kas įvyko.
„Atsiprašau,“ – galiausiai pasakiau, mano balsas buvo švelnesnis.
„Negaliu apsimesti, kad žinau, ką išgyveni, bet žinau, kad tavo gyvenimas vertas daugiau nei tai.
Tai nėra pabaiga.
Tu nesi apibrėžiamas tuo, kas įvyko, net jei dabar taip atrodo.“
Jis kratė galvą, vėl ašaros kaupėsi akyse.
„Tu nesupranti.
Ji buvo mano viskas.
Ir dabar aš ją praradau.
Aš niekada nebūsiu toks pats.“
Aš giliai įkvėpiau, stengdamasis pagalvoti apie ką nors, kas galėtų jį pasiekti, kas galėtų priversti jį suprasti, kad jis nėra vienas.
„Tu nesi vienas,“ – pasakiau.
„Aš tavęs nepažįstu, bet esu čia dėl tavęs.
Galbūt dabar atrodo, kad niekas nėra įmanoma, bet tai nereiškia, kad taip bus visada.
Aš negaliu pažadėti, kad viskas pagerės per naktį, bet galiu pažadėti, kad visada yra kelias į priekį, net jei jis prasideda mažais žingsniais.“
Jis pažiūrėjo į mane, akys užpildytos nusivylimo ir ilgesio, tarsi nesuprasdavo, ar galėtų pasitikėti mano žodžiais, bet dalis jo norėjo.
„Aš nežinau, ar galiu,“ – sušnibždėjo jis.
„Tu neturi žinoti dabar,“ – pasakiau, žengdama lėtą žingsnį į priekį.
„Tiesiog ženk žingsnį atgal nuo krašto.
Tu neturi priimti visko šiandien.
Tiesiog… suteik sau šansą kvėpuoti, pagalvoti.“
Atrodė, kad praėjo amžinybė, kol jis nesujudėjo.
Ir tada, lėtai, po truputį, jis žengė žingsnį atgal nuo turėklų.
Jaučiau, kaip mano širdies ritmas sulėtėjo, palengvėjimas užplūdo mane, kai jis apsisuko ir atsisėdo ant betono, galvą padėjęs ant rankų.
Mes sėdėjome tyliai kurį laiką, nakties garsai mus supo, miestas buvo toli žemiau mūsų, ir abu apmąstėme visą, ką jis ką tik pasidalijo.
Jis nieko daugiau nesakė, o aš nesistengiau jo priversti kalbėti.
Kartais viskas, ko reikia, tai kažkas, kas išklausys.
Aš niekada jo daugiau nemačiau, bet niekada nepamiršau jo istorijos.
