Juk turėjau pakankamai vietos ir laiko visiems priimti.
Jau buvo praėję daugybė metų nuo paskutinio karto, kai visa šeima buvo susirinkusi vienoje vietoje, ir maniau, kad tai būtų puiki proga atkurti ryšius.
Diena prasidėjo kaip ir bet kuris kitas šeimos susitikimas – juokas aidėjo po namus, iš lauko sklido kepamų mėsainių ir dešrelių kvapas, o vaikai lakstė kieme.
Tačiau netrukus pastebėjau kažką keisto.
Tai buvo mano dėdė Ričardas ir jo podukra Greisė.
Jie elgėsi keistai.
Ričardas, kuris paprastai būdavo vakarėlių siela, buvo tylus ir išsiblaškęs, beveik su niekuo nebendravo.
Greisė, kuri buvo užaugusi į pasitikinčią savimi, protingą jauną moterį, taip pat atrodė sutrikusi.
Ji nuolat dingdavo kartu su Ričardu, ir aš negalėjau atsikratyti jausmo, kad kažkas ne taip.
Iš pradžių bandžiau nekreipti į tai dėmesio.
Galbūt jiems reikėjo tiesiog atsipūsti nuo žmonių arba jie norėjo privačiai pasikalbėti.
Tačiau dienai bėgant jų elgesys darėsi vis sunkiau ignoruojamas.
Kaskart atsisukęs pamatydavau juos besitraukiančius į šalį, pradingstančius už kampų arba išeinančius į kiemą.
Jie ne tik vengė visų, bet ir jų veiksmai, kai jie manė, kad niekas jų nemato, kėlė nerimą.
Jų tarpusavio įtampa buvo aiškiai juntama, nors negalėjau tiksliai suprasti, kas vyksta.
Bendravau su savo seserimi, kai pamačiau Ričardą ir Greisę tyliai išsliūkinančius į lauką.
Jie nepastebėjo, kad stebiu juos pro langą.
Atsiprašiau ir apsimečiau, kad einu patikrinti grilio, tačiau iš tiesų sekiau juos.
Smalsumas ėmė viršų.
Priėjau namo šoną ir sustojau, stebėdamas, kaip jie kalbasi kampelyje.
Negirdėjau visų žodžių, bet iš matomo vaizdo supratau, kad tai nebuvo atsitiktinis pokalbis.
Ričardas palinko arčiau Greisės, padėjo ranką jai ant rankos ir kalbėjo tyliai, įsitempęs.
Greisė atrodė nerami, nuolat dairėsi, tarsi bijodama, kad kas nors juos pastebės.
Jų elgesys vertė mane jaustis taip, lyg būčiau įsibrovęs į kažką slapto, tačiau negalėjau atsitraukti.
Kai iš jų pokalbio nugirdau kelis sakinius, mano skrandis susisuko.
– Žinau, kad tai nėra teisinga, – tarė Ričardas įtemptu balsu.
– Bet dabar nebegalime sustoti.
Jau per vėlu.
– Nežinau, – sušnibždėjo Greisė.
– Žmonės sužinos.
O kas, jei jie išsiaiškins?
– Pasitikėk manimi, – Ričardas kalbėjo vis desperatiškiau.
– Mes per daug nutolome, kad dabar pasiduotume.
Tai buvo viskas, ko man reikėjo išgirsti.
Mano mintys ėmė suktis kaip pašėlusios.
Kas tarp jų vyksta? Apie ką jie kalbėjo?
Niekaip negalėjau to suprasti.
Greičiau grįžau į namus, širdis daužėsi krūtinėje.
Man reikėjo atsakymų, bet neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip juos gauti.
Nenorėjau jų akivaizdžiai konfrontuoti visos šeimos akivaizdoje – tai būtų per daug dramatiška ir sukrėstų visus.
Tačiau žinojimas, ką nugirdau, slėgė mane.
Jaučiausi taip, lyg būčiau tapęs kažko didesnio nei šeimos susitikimas dalimi.
Vėliau vakare, kai dauguma svečių jau buvo išvykę, atsidūriau virtuvėje kartu su Ričardu.
Jis tvarkė indus, elgdamasis taip, lyg viskas būtų normalu.
Bet aš žinojau geriau.
Įtampa tarp mūsų buvo juntama.
Nebegalėjau to laikyti savyje.
– Ričardai, – tariau tvirtu, bet įtarumo kupinu balsu.
– Mačiau, kaip anksčiau kalbėjaisi su Greise lauke.
Kas tarp jūsų vyksta?
Jo akys išsiplėtė, ir akimirką jo veide sužibo panika.
Jis greitai nusivalė rankas į rankšluostį, vengdamas mano žvilgsnio.
– Tai ne tai, ką tu galvoji, – jo balsas drebėjo.
– Aš nežinau, ką galvoti, Ričardai, – atsakiau, žengdamas arčiau.
– Bet kažkas vyksta.
Aš turiu teisę tai žinoti.
Jis susvyravo, pečiai nusviro tarsi užgriuvus visam pasaulio svoriui.
Ilgą akimirką jis tylėjo.
Galiausiai jis giliai atsiduso.
– Tai… tai sudėtinga, – pratarė beveik šnabždesiu.
– Greisė yra mano podukra.
Bet viskas… viskas tapo painu tarp mūsų.
Tai prasidėjo, kai abu išgyvenome asmeninius sunkumus – aš darbe, ji su savo problemomis.
Mes rėmėmės vienas į kitą, ir viskas tik pablogėjo.
Sustingau, nesugebėdamas suvokti jo žodžių.
– Tu… ką?
– Aš niekada nenorėjau, kad tai taip nutiktų, – jo balsas drebėjo.
– Tai niekada neturėjo tiek toli nueiti.
Žinojau, kad tai neteisinga nuo pat pradžių, bet mes įsivėlėme į kažką, iš ko nebegalėjome ištrūkti.
Bandėme sustoti, bet tai… tiesiog nesiliovė.
Vos galėjau kvėpuoti.
Mano dėdė – mano pačios šeimos narys – buvo užmezgęs romaną su savo podukra.
Skrandyje užvirė pasibjaurėjimas.
Negalėjau suvokti to, ką jis ką tik prisipažino.
Nežinojau, ar turėčiau pykti, ar jaustis palaužtas, bet supratau vieną dalyką – tai negali likti paslėpta.
– Ričardai, tu privalai kam nors pasakyti, – mano balsas drebėjo.
– To negalima laikyti paslaptyje.
Tai gali sunaikinti visą šeimą.
Jis linktelėjo, jo veidas pabalo.
– Žinau.
Bet aš nežinau, ką daryti.
Aš viską sugrioviau.
Jei kas nors sužinos…
– Tu turėsi susidurti su pasekmėmis, – pertraukiau.
– Tu negali to slėpti.
Likusi naktis buvo lyg sapnas.
Nežinojau, ką daryti su šiomis žiniomis.
Nenorėjau sugriauti šeimos, bet taip pat negalėjau ignoruoti tiesos.
Šis romanas buvo neteisingas, ir buvo tik laiko klausimas, kada viskas išaiškės.
Galiausiai Ričardas ir Greisė išvyko.
Nežinojau, kas nutiks toliau, bet supratau viena – viskas pasikeitė.
Šeimos susitikimas, kuris turėjo būti džiaugsminga proga, vietoj to atskleidė skandalą, kuris galėjo viską sugriauti.
Nebuvau tikras, kaip atsitiesime po šito, bet aišku buvo viena – gyvenimas jau niekada nebebus toks pat.
