Visą savo gyvenimą gyvenau be tėvo.
Nebuvo taip, kad neturėčiau jokių prisiminimų apie jį, bet visi jie buvo iš labai ankstyvos vaikystės.
Jis išėjo, kai buvau dar visai mažas vaikas, ir vieninteliai mano prisiminimai buvo apie vyrą su šiurkščiu juoku ir šiltu apkabinimu.
Dažnai klausinėdavau mamos, kas nutiko, bet ji tik papurtydavo galvą ir sakydavo, kad gyvenimas ne visada klostosi taip, kaip tikimės.
Bėgant metams, mintys apie tėvą darėsi vis tolimesnės – ne todėl, kad norėjau jį pamiršti, bet todėl, kad tapo aišku, jog jis negrįš.
Mano mama, nors kartais atrodė liūdna, niekada nekalbėjo apie jį blogai.
Tačiau jos tyla kalbėjo pati už save.
Dažnai savęs klausdavau, ar dar kada nors turėsiu galimybę jį pažinti.
Ar jis kada nors grįš į mano gyvenimą, ar visą likusį gyvenimą turėsiu gyventi su tuštuma, kurią jis paliko?
Aš susikūriau savo gyvenimą – kupiną meilės iš mamos, draugų, o vėliau ir savo šeimos.
Bet visada buvo tas erzinantis jausmas, kad kažko trūksta, kad viena mano dalis liks nepilna tol, kol jo nebus.
Tada vieną lietingą popietę sulaukiau skambučio.
Tai buvo numeris, kurio nepažinojau, ir iš pradžių nenorėjau atsiliepti.
Bet kažkas viduje mane paragino tai padaryti, ir kai pakėliau ragelį, išgirdau balsą, kuris privertė mano širdį praleisti plakimą.
„Ar čia Liucija?“
Balsas buvo gilus, pažįstamas, bet kartu svetimas.
Akimirką negalėjau suprasti, kas tai.
Tada mane užliejo suvokimas.
„Tėti?“ – sušnibždėjau drebėdama.
Kitame gale buvo ilga pauzė, kol pagaliau išgirdau atsakymą:
„Tai aš, Liucija.
Tavo tėvas.“
Širdis smarkiai daužėsi krūtinėje, mintys skriejo pašėlusiu greičiu.
Po dvidešimties metų negalėjau tuo patikėti.
Mano tėvas, vyras, kuris paliko mane, kol dar nesupratau, ką tai reiškia, pagaliau vėl mane pasiekė.
„Žinau, kad tai netikėta“, – tarė jis, jo balsas buvo švelnus ir kupinas atsiprašymo.
„Galvojau apie tave kiekvieną dieną.
Bet nemanau, kad turėjau teisę sugrįžti.
Ne po to, ką padariau.“
Mano mintys buvo chaosas.
Nežinojau, ką jausti.
Ar aš pykstu? Ar jaučiu palengvėjimą? Ar esu sutrikusi?
„Kaip… kaip galėjai tiesiog išeiti?“ – paklausiau drebančiu balsu.
„Tu nebuvai šalia manęs.
Nebuvai šalia mamos.
Palikai mus vienus.“
„Žinau“, – tyliai atsakė jis.
„Ir man labai gaila, Liucija.
Bet yra kažkas, ką turi žinoti.
Priežastis, kodėl išėjau… tai nebuvo todėl, kad tavęs nemylėjau.
Ne todėl, kad norėjau tave palikti.
Tai buvo dėl to, kas man nutiko.“
Atsisėdau, stipriai spausdama telefoną rankoje, ruošdamasi bet kokiam paaiškinimui, kurį jis turėjo pateikti.
Nežinojau, ar esu pasiruošusi tai išgirsti, bet jaučiau, kad privalau.
„Man buvo diagnozuota rimta liga iškart po to, kai išėjau“, – pradėjo jis.
„Tai nebuvo kažkas, ką būtų galima matyti.
Iš pradžių maniau, kad tai praeis, bet taip neatsitiko.
Tai buvo psichinė liga, ir ji vertė mane daryti dalykus, kurių nesupratau.
Nebuvau tinkamos būsenos būti tau tėvu, ir nenorėjau tavęs įskaudinti, todėl išėjau.“
Jutau, kaip širdis grimzta, krūtinėje įsitaisė sunki kančia.
„Bet kodėl niekada nesusisiekei? Kodėl niekada nepaaiškinai?“
Jis giliai įkvėpė, prieš atsakydamas.
„Nenorėjau, kad matytum mane tokį.
Nenorėjau, kad manytum, jog tavo tėvas yra sugniuždytas.
Maniau, kad geriau likti nuošalyje.
Nenorėjau tavęs įtraukti į savo sumaištį, Liucija.
Maniau, kad taip tave apsaugosiu, bet dabar suprantu, kad tai buvo klaida.“
Sėdėjau apstulbusi, bandydama suvokti jo žodžius.
Vyras, kurį visą gyvenimą laikiau savanaudžiu, tas, kuris, mano manymu, mus paliko be antros minties, iš tiesų kovojo su kažkuo, ko niekada nebūčiau įsivaizdavusi.
Tiesa buvo širdį verianti, bet negalėjau savęs priversti jo nekęsti.
„Tai kodėl dabar? Po tiek metų?“ – paklausiau virpančiu balsu.
„Kas pasikeitė?“
„Aš lankau terapiją“, – paaiškino jis.
„Dirbu su savimi, ir pirmą kartą jaučiu, kad galiu atsigręžti į praeitį.
Žinau, kad nenusipelniau tavo atleidimo, Liucija, bet norėjau, kad žinotum tiesą.
Aš tavęs labai pasiilgau.“
Iškvėpiau orą, kurį, rodos, buvau sulaikiusi.
„Nežinau, ką pasakyti“, – sušnibždėjau.
„Nežinau, ar galiu tau atleisti, bet noriu suprasti.
Noriu sužinoti daugiau.“
Jis atsiduso, tarsi palengvėjęs.
„Būsiu čia, kai būsi pasiruošusi.
Žinau, kad neturiu teisės to prašyti, bet jei duosi man šansą, norėčiau vėl tave pažinti.
Jei tik pati to nori.“
Akys prisipildė ašarų, apmąstant viską, ką jis ką tik pasakė.
Mano tėvas, kurį metų metus laikiau beširdžiu, visai nebuvo toks.
Jis buvo žmogus, kuris kentėjo tyliai, kuris priėmė sprendimą, manydamas, kad taip bus geriau, nors iš tiesų tai mus išskyrė.
Nežinojau, kas laukia ateityje.
Nežinojau, ar galėsiu jam atleisti iš karto, ar iš viso kada nors atleisiu.
Bet pirmą kartą per daugelį metų jaučiau, kad galiu pati priimti sprendimą – ar priimti jį atgal į savo gyvenimą, ir kokiomis sąlygomis.
Tiesa buvo skausminga, bet ji atvėrė duris gijimui.
Nežinojau, kiek tai truks, bet buvau pasiryžusi pabandyti.
