Viskas prasidėjo paprastą trečiadienio vakarą.
Aš ką tik baigiau ruošti vakarienę, kai išgirdau, kaip Lukas, mano vyras jau dešimt metų, įžengia į namus.
Jis pasveikino mane bučiniu į skruostą, bet kažkas atrodė kitaip.
Pirmiausia nesupratau, kas, bet tada pastebėjau jo rankas – jos buvo įsikibusios, lyg jis kažką laikytų savo kišenėje.
Smalsumas įveikė mane, ir kai jis nuėjo į viršų persirengti, aš mestelėjau akį į jo švarką, kabančią ant kėdės.
Maža juvelyrinių dirbinių parduotuvės čekis išlindo iš jo kišenės.
Mano širdis plazdėjo, kai atsargiai ištraukiau čekį.
Auksinė apyrankė, subtili ir brangi.
Mano gimtadienis buvo dar mėnesiai nuo tada, o mūsų sukaktis ką tik praėjo.
Tai kam ji buvo skirta?
Pykčio jausmas ėmė kilti, bet nusprendžiau neskubėti daryti išvadų.
Tą vakarą vaidinau, kad nieko neįtariau, bet miegas mane apgavo.
Kitą rytą nusprendžiau sužinoti tiesą pati.
Paskambinau į juvelyrinių dirbinių parduotuvę, apsimesdama, kad esu Lukaso asistente, ir pasiteiravau apie pirkimą.
Pardavėja su džiaugsmu patvirtino, kad apyrankė buvo pagaminta pagal užsakymą.
„Mano meilei, Amelia,“ – pasakė ji.
Amelia.
Ne mano vardas.
Jaučiausi, kaip mano pasaulis sugriaunamas per sekundę.
Lukas visada buvo atsidavęs vyras, arba taip maniau.
Bet dabar išdavystė sunkiai gulė ant mano krūtinės.
Norėjau atsakymų, bet dar labiau norėjau, kad jis gailėtųsi, kad kada nors pagalvojo, jog galėtų mane apgauti.
Nepaisant to, aš nedelsdama jo nekonfrontavau, o vaidinau meilės kupiną žmoną.
Turėjau būti protinga.
Pradėjau jį stebėti atidžiau.
Jis praleisdavo daugiau laiko su telefonu, išeidavo į kitą kambarį kalbėtis, o ir dažniau nei įprastai rengdavosi.
Ženklai buvo akivaizdūs, bet man reikėjo įrodymų.
Vieną popietę sekiau jį.
Jis pasakė, kad turi vėlų susitikimą, bet vietoj to nuvažiavo į restoraną ir įėjo į vidų šypsodamasis kaip įsimylėjęs vyras.
Mano skrandis susisuko, kai pamačiau ją – Amelią.
Jauna, elegantiška ir nesuvokianti, kad ji tuoj taps karmo istorija.
Padariau kelias nuotraukas, kaip jie laikosi už rankų ir juokiasi prie vyno taurės.
Išdavystė skaudėjo, bet suspaudžiau savo skausmą.
Turėjau planą.
Po savaitės nusprendžiau, kad laikas atėjo.
Organizavau „romantišką“ vakarienę Lukui jo mėgstamame restorane ir pasakiau, kad turiu jam staigmeną.
Jis atrodė patenkintas, visiškai nesuvokdamas, kas jo laukia.
Prieš jam atvykstant, jau kalbėjau su vadybininku ir parodžiau jam nuotraukas.
Jis sutiko leisti man pasinaudoti privačia renginių salei tam, ką aš suplanavau.
Kai Lukas įėjo, tikėdamasis romantiško vakaro, jis rado tik projektoriaus ekraną.
Sėdėdamas, aš paleidau skaidres.
Nuotraukos, kuriose jis su Amelia, blykčiojo viena po kitos.
Kambarys nutilo.
Jo veidas išblyško, burna atsidarė ir užsidarė, lyg žuvis, bandanti gauti orą.
Ir tada atėjo paskutinis smūgis – padėjau juvelyrinių dirbinių čekį ant stalo.
„Tikiuosi, Amelia mėgo apyrankę,“ – pasakiau, mano balsas buvo netikėtai ramus.
„Nes tai paskutinis dovana, kurią nusipirksi būdamas su manimi.“
Jis klaidžiojo, bandydamas paaiškinti, bet aš jau buvau pasiruošusi neklausyti.
Aš atsistojau, jausdama daugiau jėgų nei bet kada.
„Tu sulaužei mūsų įžadus, Lukai.“
„Bet nesijaudink, aš pasirūpinau, kad gailėtumeisi.“
Jis žiūrėjo sumišęs, kol aš jam įteikiau voką.
Viduje buvo skyrybų dokumentai ir laiškas iš mano advokato, apibūdinantis mano sąlygas.
Lukas buvo sėkmingas verslininkas, o dėka santuokos sutarties jo neištikimybė reiškė, kad man priklausė reikšminga mūsų turto dalis.
Jo gailėjimasis buvo momentinis.
Jis maldavo, prašė, net bandė pateisinti savo veiksmus, bet aš jau buvau priėmusi sprendimą.
Aš išėjau iš to restorano, mano širdis vis dar skaudėjo, bet galva buvo iškelta aukštai.
Išdavystė sugriauna mano santuoką, bet ji nesugebėjo sugriauti manęs.
Lukas pasirinko, ir aš pasirinkau – niekada neleisti niekam galvoti, kad jie gali mane išduoti ir išeiti nesugriauti.
