Po metų tylos susisiekiau su savo atitolusiu tėvu, tik tam, kad sužinočiau, jog jis slėpė šeimos paslaptis

įdomu

Didžiąją savo gyvenimo dalį mano tėvas, Markusas, buvo tarsi vaiduoklis – egzistavo tik senose nuotraukose ir retose istorijose, kurias mama buvo linkusi papasakoti.

Jis išėjo, kai man buvo aštuoneri, ir nuo tada tarp mūsų įsivyravo tyla – tarsi neįveikiama siena.

Mama niekada apie jį nekalbėjo blogai, bet ir niekada neskatino manęs su juo susisiekti.

Metų metus sau kartojau, kad man jo nereikia.

Turėjau mamą, draugus, savo gyvenimą.

Tačiau viskas pasikeitė, kai man suėjo dvidešimt šešeri.

Galbūt tai buvo matant, kaip mano draugai sieja artimus ryšius su savo tėvais, o gal supratus, kad dalis mano praeities atrodo tarsi neužbaigta istorija.

Kad ir kas tai buvo, vieną vakarą atsidūriau ieškodama jo numerio, pirštai dreifavo virš skambinimo mygtuko ištisas valandas.

Kai pagaliau paspaudžiau, širdis daužėsi.

Pusiau tikėjausi, kad jis neatsilieps, ir tuomet galėčiau pasakyti sau, jog bent jau pabandžiau.

Tačiau po kelių signalų garsiakalbyje pasigirdo balsas, kurio vos atpažinau.

– Labas?

– Tėti? Čia aš, Elena.

Ilga pauzė.

– Elena? Aš… vau.

Aš nesitikėjau šito.

Aš irgi ne.

Pokalbis buvo nepatogus, kupinas trūkčiojančių frazių.

Jis papasakojo, kad persikėlė į mažą miestelį kelios valandos kelio nuo čia ir dirba mechaniku.

Aš jam papasakojau apie savo darbą kaip laisvai samdoma rašytoja.

Mes vengėme kalbėti apie praeitį, vis sukom aplinkui.

Tačiau prieš baigiant pokalbį jis stabtelėjo.

– Ar… ar norėtum susitikti?

Ištariau „taip“ anksčiau, nei spėjau persigalvoti.

Po savaitės nuvažiavau į jo miestą, visą kelią jausdama veriantį nerimą.

Susitikome ramioje kavinėje, ir kai pamačiau jį sėdintį prie lango, akimirką norėjau apsisukti ir išeiti.

Jis atrodė senesnis, nei prisiminiau, jo veidas išvagotas raukšlių ir kažko sunkesnio – galbūt gailesčio.

Tačiau kai jis nusišypsojo, trumpam išvydau vyrą, kurį kažkada laikiau savo herojumi.

Kalbėjomės valandų valandas, atsargiai ardydami mus skyrusį laiką.

Jis atsiprašė, kad paliko mane, nors jo paaiškinimas buvo neaiškus – „Su tavo mama viskas buvo sudėtinga“, – bet jis sakė, kad galvojo apie mane kiekvieną dieną.

Norėjau juo tikėti, bet kažkas jo žodžiuose man skambėjo… neteisingai.

Tarsi jis kažką slėptų.

Ir tada, kai jau buvau beužduodanti daugiau klausimų, jis išsitraukė iš piniginės seną nuotrauką.

– Noriu tau kai ką parodyti.

Priartėjau ir staiga sustingau.

Nuotraukoje buvo jauna moteris, besišypsanti į kamerą.

Ji atrodė pažįstama, bet negalėjau prisiminti, iš kur.

– Kas ji? – paklausiau.

Jo veidas surimtėjo.

– Jos vardas buvo Kamilė.

Ji buvo tavo sesuo.

Man trūko oro.

– Ką?

Jis giliai įkvėpė.

– Tavo vyresnioji sesuo.

Niekada tau nesakiau, nes… nes nežinojau, kaip.

Mes su tavo mama ją susilaukėme dar būdami labai jauni.

Nebuvome tam pasiruošę.

Jos seneliai ją augino, o mes matėme ją labai retai.

O tada, kai gimėi tu, nusprendėme apie tai nekalbėti.

Žiūrėjau į jį, galvoje kunkuliavo tūkstančiai minčių.

– Kur ji dabar?

Jo tyla buvo atsakymas.

– Ji mirė, – pagaliau tarė.

– Automobilio avarija, kai jai buvo aštuoniolika.

Aš… aš turėjau tau pasakyti, Elena.

Bet aš bijojau.

Akimyse degė ašaros.

Sesuo.

Visas žmogus, apie kurį niekada nežinojau.

Ir ji jau buvo dingusi iš šio pasaulio, kol aš neturėjau progos jos pažinti.

Įniršis kilo mano krūtinėje.

– Tu tai nuo manęs slėpei visą gyvenimą? Kaip tu galėjai?

Jis krūptelėjo, nuleisdamas akis į stalą.

– Aš maniau, kad taip tave apsaugosiu.

– Apsaugosi nuo ko? Nuo tiesos? – mano balsas virpėjo, o visų tų metų tyla slėgė mane visa savo svoriu.

– Aš turėjau teisę žinoti.

Pirmą kartą nuo tada, kai atsisėdome, jo veide išryškėjo tikras gėdos šešėlis.

– Aš žinau.

Ir aš nesitikiu, kad man atleisi, bet norėjau, kad bent dabar sužinotum.

Norėjau, kad turėtum šią nuotrauką.

Jis pastūmė ją man per stalą.

Paėmiau ją, pirštais perbraukdama per vaizdą.

Ji turėjo mano akis.

Mano nosį.

Panašumas buvo toks ryškus, kad atrodė nerealu.

Turėjau tada išeiti.

Turėjau palikti viską ir leisti pykčiui mane užvaldyti.

Bet aš likau.

Likau, nes, nepaisant melo, nepaisant skausmo, supratau kai ką: mano tėvas ne tik slėpė paslaptis.

Jis jas nešiojosi savyje, palaidotas po savo pačio gailesčiu.

Ir galbūt, tiesiog galbūt, tai buvo jo būdas bandyti jas paleisti.

Kelias į atleidimą nebus lengvas.

Bet pirmą kartą per daugelį metų aš buvau pasiruošusi žengti pirmą žingsnį.

Rate article