Mūsų sukaktis man visada buvo ypatinga.
Metų metus mes su Luku ją švęsdavome mažais, bet prasmingais gestais – vakarienėmis, ranka rašytais laiškeliais ir netikėtomis mažomis staigmenomis, kurios kalbėjo apie mūsų meilę garsiau nei žodžiai.
Tačiau šiais metais kažkas pasikeitė.
Tas jaudulys, kurį anksčiau jausdavau laukdama mūsų dienos, pamažu išnyko ir jį pakeitė nerimo jausmas.
Ir viskas prasidėjo nuo vienos rožės.
Kai pabudau mūsų sukakties rytą, Lukas jau sėdėjo virtuvėje su kavos puodeliu rankoje.
Įėjus jis nusišypsojo ir padavė man mažą, gležną rožę.
– Su sukaktimi, brangioji, – pasakė šiltu, bet kažkuo tolimu balsu.
Tai buvo graži rožė, bet negalėjau atsikratyti nusivylimo jausmo.
Viena rožė? Po tiek metų – štai taip jis nusprendė pažymėti mūsų dieną? Tikėjausi kažko prasmingesnio, labiau apgalvoto – gal puokštės, staigmenos ar veiksmo, kuris parodytų, kiek jam iš tiesų rūpi.
O vietoj to – tik viena gėlė.
Stengiausi atsikratyti to jausmo, guosdama save, kad galbūt jis ką nors didesnio suplanavo vėliau.
Tačiau diena slinko, o nieko daugiau taip ir neįvyko.
Nors ir praleidome laiką kartu, kažkas buvo kitaip.
Tas žiburėlis, kuris visada mus lydėjo, dabar švietė silpniau, o džiaugsmas atrodė priverstinis.
Vis mintyse sukosi, kaip abejingai jis man įteikė tą rožę.
Ar aš jam iš tikrųjų tiek mažai reiškiu?
Vakare viskas pasisuko dar netikėtesne linkme.
Ruošdamiesi vakarienei, Lukas pasiūlė prieš tai užsukti pas jo tėvus.
Iš pradžių nekreipiau į tai daug dėmesio.
Jis buvo minėjęs, kad nori aplankyti savo mamą, bet tai nebuvo mūsų įprasta sukakties rutina.
Tačiau kai atvykome į jo tėvų namus, pamačiau tai, kas mane visiškai išmušė iš vėžių.
Lukas įėjo į namus laikydamas rankoje didžiulę rožių puokštę.
Ir ne bet kokią – tai buvo įspūdinga, sodri, įvairiaspalvė kompozicija.
– Tau, mama, – tarė jis, įteikdamas puokštę savo mamai, kuri tiesiog švytėjo iš laimės.
Stovėjau sustingusi, stebėdama, kaip ji priima gėles, o jos veidas švyti iš džiaugsmo.
Tai buvo tarsi antausis.
Mano vyras, kuris tą pačią dieną man davė tik vieną rožę, savo mamai padovanojo ištisą gražią puokštę.
Reikalas buvo ne tik pačiose gėlėse – svarbiausia, kad jis aiškiai įdėjo daugiau pastangų ir dėmesio šiam gestui savo mamai nei man.
Jaučiausi nepastebėta, nesvarbi ir labai įskaudinta.
Grįžtant namo automobilyje tvyrojo slegianti tyla.
Jaučiau, kaip nusivylimo sunkis spaudžia krūtinę.
Aš nebuvau pikta – ne, pyktis buvo per paprastas jausmas tam, ką jaučiau.
Buvau įskaudinta. Giliai.
Kaip jis galėjo taip pasielgti? Kaip jis galėjo mane taip… sumenkinti?
Kai įvažiavome į kiemą, giliai įkvėpiau.
Atėjo laikas pokalbiui – tam, kurį seniai reikėjo turėti.
– Lukai, – tyliai pasakiau, stengdamasi, kad balsas nedrebėtų. – Galim pasikalbėti?
Jis pažvelgė į mane, nustebintas rimto tono.
– Žinoma. Kas atsitiko?
Akimirką patylėjau, dėliodama mintis.
Nenorėjau nei kaltinti, nei šaukti.
Norėjau, kad jis suprastų, kaip jaučiuosi, kad pažvelgtų į situaciją iš mano pusės.
– Šiandien tu man padovanojai vieną rožę.
Ir aš suprantu, kad svarbiausia – dėmesys, bet… to tiesiog nepakako.
Ne po tiek metų kartu, ne per mūsų sukaktį.
Ir tada, kai nuvykome pas tavo tėvus, tu savo mamai padovanojai visą puokštę.
Ir tada mane tiesiog persmelkė.
Reikalas ne tik gėlėse – esmė tame, kad tu labiau stengeisi dėl savo mamos nei dėl manęs.
Dėl žmogaus, su kuriuo esi susituokęs.
Ilgai tylėjome, kol Lukas prabilo, jo veidas raudo iš kaltės.
– Nenorėjau, kad tai taip atrodytų…
Aš… aš net nepagalvojau apie tai taip.
Norėjau, kad ir mano mama turėtų ypatingą dieną.
Linktelėjau, balsas šiek tiek drebėjo, kai tęsiau.
– Suprantu, kad nori pradžiuginti savo mamą, bet mūsų sukaktis turėtų būti apie mus, Lukai.
Tai turėtų būti diena, kai švenčiam savo meilę, mūsų gyvenimą kartu.
Jaučiuosi lyg visada likčiau antrame plane, kad ir kaip stengčiausi.
Esu tavo partnerė, tavo žmona, ir kartais tiesiog noriu pasijusti tokia pat svarbia kaip ir visi kiti tavo gyvenime.
Lukas sėdėjo tylėdamas, įdėmiai klausydamasis.
Mačiau, kaip jo veide atsispindi suvokimas.
Jis atidarė burną, bet nutilo, tada giliai įkvėpė.
– Tu teisi, – tarė nuoširdžiu balsu.
– Buvau taip susikoncentravęs į tai, kad mama jaustųsi įvertinta, jog pamiršau parodyti, kiek tu man reiški.
Niekada nenorėjau, kad jaustumeisi antraeilė.
Aš tave myliu, ir tu nusipelnei daugiau nei tik simbolinio gesto per mūsų ypatingą dieną.
Pasistengsiu.
Pažadu.
Aš vertinau atsiprašymą, bet svarbiausia buvo tai, kad jis suprastų – čia ne tik apie vieną dieną.
Tai apie tai, kad noriu jaustis svarbi kasdien.
Sukaktis tiesiog išryškino tai, ką jaučiau jau kurį laiką.
Aš nesu tiesiog koks priedas jo gyvenime.
Esu jo žmona, partnerė, ir nusipelnau būti taip ir vertinama.
– Ačiū, – tyliai ištariau, balsas jau ramesnis.
– Tai ne tik apie gėles.
Tai apie pastangas, dėmesį.
Man tiesiog reikia žinoti, kad esu tau svarbi – ne tik per mūsų sukaktį, bet visus metus.
Lukas pasiekė mano ranką ir švelniai ją suspaudė.
– Aš tave girdžiu.
Ir labai atsiprašau.
Tu man reiški visą pasaulį.
Pažadu, kad tai atpirksiu.
Ir jis išties tesėjo savo pažadą – per kelis mėnesius jis nuoširdžiai stengėsi parodyti, kiek aš jam reiškiu.
Planavo romantiškus pasimatymus, stebino mažomis smulkmenomis, stengėsi būti labiau čia ir dabar, dėmesingesnis.
Ir kai atėjo kita mūsų sukaktis, jis man padovanojo ne vieną, o dvi dešimtis rožių – puokštę, kuri atėmė žadą.
Tačiau svarbiausia buvo ne gėlės – o tai, kad Lukas pagaliau suprato, kaip svarbu vertinti mūsų santykius.
Jis suprato, kad meilė ir dėkingumas nėra tik dideli gestai – svarbiausia, kad mylimas žmogus kasdien jaustųsi matomas ir girdimas.
Ir tai, manau, buvo pati gražiausia dovana.
