Mihai stovėjo vidury virtuvės kaip suakmenėjęs ir spoksojo į vazą su raudonomis rožėmis, kurios visiškai neturėjo ten būti.
Ana, jo septyniolikmetė dukra, įėjo į kambarį ir sustingo vietoje, kai pamatė tėvą tokios būsenos.
– Tėti, kas atsitiko?
Drebančia ranka Mihai parodė į gėlių puokštę.
– Šios rožės… jos yra tokios pačios kaip tos, kurias šį rytą padėjau ant tavo mamos kapo.
Ta pati vaza, ta pati kaspinėlio juostelė…
Ana priėjo arčiau prie stalo ir įdėmiai apžiūrėjo gėles.
Jos didelės akys, labai panašios į mamos, prisipildė sumišimo.
– Galbūt kažkas mus aplankė ir atnešė gėlių? – pasiūlė ji, nors puikiai žinojo, kad niekas į namus nebuvo užėjęs.
– Durys buvo užrakintos, kai atėjau.
Visi langai uždaryti. – Mihai perbraukė ranka per anksti pražilusius plaukus.
– Ir jos ne tik panašios, Ana.
Tai ta pati puokštė.
Žiūrėk, – tarė jis ir parodė į vieną rožę, – ši čia turi šiek tiek nulinkusį žiedlapį – pastebėjau tai dar gėlių parduotuvėje.
Ana uždėjo ranką jam ant peties.
– Gal reikėtų dar kartą nuvažiuoti į kapines ir pažiūrėti.
Kelionė praėjo tyliai, įtemptai.
Mihai žiūrėjo tiesiai į priekį, jo rankos taip stipriai laikė vairą, kad pirštų krumpliai pabalo.
Ana žiūrėjo pro langą, bandydama rasti logišką paaiškinimą tam, kas nutiko.
Kai jie pasiekė Elenos – Mihai žmonos ir Anos mamos – kapą, jiems pritrūko žodžių.
Vieta, kur ryte Mihai buvo padėjęs vazą su rožėmis, buvo tuščia.
Tik apvalus įspaudas drėgnoje žolėje rodė, kad ten kažkas stovėjo.
– Nesuvokiu, – sušnabždėjo Mihai, klūpdamas šalia juodo marmurinio antkapio.
– Kas galėtų tai padaryti? Ir kaip jie pateko į mūsų namus?
Ana pažvelgė į savo mamos kapą ir pajuto šaltį bėgantį nugara.
– Tėti, ar manai… mama bando mums kažką pasakyti?
Mihai papurtė galvą, nors ta pati mintis buvo šovusi jam į galvą.
Elena mirė nuo vėžio prieš penkerius metus, palikusi Mihai gilioje gedulo būsenoje ir Aną – tuomet dvylikametę – be motinos.
– Mirę negrįžta, Ana, – tarė jis, bet jo balsas drebėjo.
Kai jie grįžo namo, puokštė vis dar stovėjo ant stalo, rožės atrodė šviežesnės nei bet kada, lyg švytėtų popietės šviesoje.
Mihai apžiūrėjo vazą iš visų pusių, ieškodamas užuominos.
Tai buvo tiksliai ta pati vaza, kurią jis tą rytą nusipirko – kobalto mėlynumo, su smulkiu graviruotų lapų raštu krašte.
– Gal reikėtų paklausti kaimynų, ar jie nematė, kad kas nors būtų įėjęs į mūsų namus, – pasiūlė Ana.
Tačiau nė vienas kaimynas nepastebėjo nieko neįprasto.
Niekas nebuvo nei įėjęs, nei išėjęs, kol šeimos Popescu nebuvo namie.
Tą naktį Mihai negalėjo užmigti.
Jis vartėsi lovoje, o mintys vis grįždavo prie paslaptingų rožių.
Tai buvo diena, kai Elena būtų šventusi savo 45-ąjį gimtadienį.
Sutapimas? Jis atsikėlė ir nuėjo į virtuvę, kur vaza su rožėmis vis dar stovėjo ant stalo.
Nakties tyloje jų kvapas atrodė stipresnis, saldesnis.
Jis atsisėdo prie stalo ir pažvelgė į Elenos nuotrauką, stovinčią ant komodos.
Jos švelni šypsena, spindinčios akys… praėjo penkeri metai, o skausmas vis dar nebuvo išblėsęs.
– Ką tu nori man pasakyti, Elena? – sušnabždėjo jis į tamsą.
Tylus garsas privertė jį krūptelėti.
Jis sklido iš Anos kambario.
Mihai atsistojo ir tyliai nuėjo prie dukros durų.
Jis išgirdo ją tyliai verkiant.
Atsargiai pasibeldė ir įėjo.
Ana sėdėjo ant lovos krašto ir kažką laikė rankose.
– Kas atsitiko, brangioji? – paklausė Mihai ir atsisėdo šalia.
Ana padavė jam tai, ką laikė – mažą užrašų knygutę su nusidėvėjusiu raudonu viršeliu.
– Aš ją radau po pagalve, kai ruošiausi miegoti.
Tai mamos dienoraštis.
Mihai paėmė knygutę drebančiomis rankomis.
Jis nebuvo jos matęs daugelį metų.
Po Elenos mirties jis neturėjo jėgų skaityti, ką ji rašė paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais.
– Ji buvo dėžėje palėpėje, – tęsė Ana.
– Aš jos nemačiau nuo mamos mirties.
Kaip ji atsirado po mano pagalve?
Mihai atvertė dienoraštį.
Elenos pažįstamas raštas tarsi atgijo puslapiuose.
Jis pervertė iki paskutinio įrašo, datuoto savaite prieš jos mirtį:
„Mano brangieji Mihai ir Ana, jei jūs skaitote šias eilutes, vadinasi, manęs jau nebėra – bent jau fiziškai.
Bet aš noriu, kad žinotumėte: mano siela niekada jūsų nepaliks.
Jūs pajusite mano artumą svarbiomis akimirkomis, ypatingomis dienomis.
Nesirūpinkite dėl manęs – man viskas gerai ten, kur dabar esu.
Aš noriu tik vieno – kad jūs būtumėte laimingi, gyventumėte toliau, mylėtumėte.
Mihai, mano mylimasis, neleisk liūdesiui tavęs suėsti.
Rūpinkis mūsų dukra ir – kai ateis laikas – atverk širdį naujai meilei.
Tu nusipelnei būti laimingas.
Ana, mano brangioji, tu užaugsi graži ir stipri.
Atsiprašau, kad nebūsiu šalia, kai baigsi mokyklą, kai įsimylėsi, kai tuoksiesi, kai turėsi vaikų.
Bet aš visada būsiu tavo širdyje.
Aš jus myliu labiau, nei žodžiais galima išreikšti.
Amžinai jūsų,
Elena“
Tuo metu Mihai skaitė, ašaros riedėjo jam skruostais.
Ana prigludo prie jo – ji taip pat verkė.
– Ar tu manai, kad mama… – pradėjo ji.
– Aš nežinau, kuo tikėti, – nuoširdžiai atsakė Mihai.
– Bet kažkas keisto čia vyksta.
Kitą rytą Mihai atsibudo šiek tiek anksčiau nei įprastai. Nors naktis buvo sunki, kažkas jo viduje buvo pasikeitę.
Jis jautė keistą ramybę – tarsi ilgai spaudęs jį rūkas pamažu sklaidytųsi.
Virtuvėje rožės vis dar stovėjo toje pačioje vietoje. Tačiau viena jų dabar buvo pradėjusi vysti – ta pati, kurios žiedlapis buvo nulinkęs dar parduotuvėje.
Lyg laikas grąžino gėlėms jų natūralų ciklą.
– Gal viskas jau baigėsi? – tyliai ištarė Mihai sau, bet tą akimirką pasigirdo beldimas į duris.
Tai buvo laiškininkė, laikanti rankose mažą, gelsvą voką.
– Atėjo vėlyvas laiškas – be grąžinimo adreso. Jūsų vardu.
Mihai paėmė voką ir uždarė duris. Jo širdis vėl pradėjo plakti greičiau.
Jis atsargiai atplėšė voką. Viduje – senovinio popieriaus lapelis, parašytas tuo pačiu pažįstamu raštu:
„Brangusis, Žinau, kad vakar buvo tau sunku. Žinau, kad gėlės tave išgąsdino. Bet turėjai jas rasti – kad prisimintum. Kad žinotum – aš vis dar čia.
Nesvarbu, kur esu – mano meilė niekada tavęs nepaliks.
Aš tave vis dar matau.
Aš matau Aną. Ji tokia stipri, tokia graži – tokia kaip tu.
Prašau, gyventi toliau.
Tavo El.“
Mihai atsisėdo ant laiptų. Saulė pamažu kilo virš miesto stogų, o jis laikė tą popieriaus lapelį kaip brangiausią pasaulyje lobį.
Ana atėjo pas jį, apsikabino jam kaklą.
– Tėti, viskas gerai?
– Taip, – šyptelėjo jis. – Dabar jau tikrai viskas bus gerai.
