Kai darbui atsidavęs verslininkas sužino niūrią žinią apie savo sveikatą, jis ligoninėje sutinka jauną berniuką, kuris pakeičia jo požiūrį į gyvenimą.
Jų ryšys stiprėja per netikėtą draugystę ir mažus gerumo gestus, mokydamas, kas iš tikrųjų svarbu – iki širdį draskančio posūkio, kuris pakeičia viską.
Endrius, 50 metų, sėdėjo prie savo stalo, vartydamas popierius ir tuo pačiu planuodamas susitikimus su partneriais.
Jis nepastebėjo, kaip į kambarį įėjo Maiklas, jo asistentas.
Maiklas stovėjo laukdamas.
Po kelių akimirkų jis atsikrenkštė.
Jokios reakcijos.
Endrius toliau dirbo, visiškai susikaupęs.
Maiklas bandė dar kartą.
„Pone Smitai.“
Vis dar jokio atsako.
Jis pakartojo jo vardą dar tris kartus.
Galiausiai Endrius trenkė rankomis į stalą ir sušuko:
– Ką?!
Maiklas nesutriko.
– Jūs prašėte pasakyti, jei skambins buvusi žmona.
Endrius atsiduso ir patrina smilkinius.
– Kiek kartų sakiau tau? Ignoruok jos skambučius. Kas dabar?
Maiklas laikė bloknotą.
– Ji paliko žinutę. Įspėju – tai tiesioginė citata. Jos žodžiai, ne mano.
Jis perskaitė užrašą:
– „Tu išdidus kvaily, niekada tau neatleisiu, kad sugaišai tiek mano gyvenimo metų. Jei negrąžinsi mano paveikslo – sudaužysiu tavo mašiną.“ Štai tokia
žinutė.
Endriaus veidas paraudo.
– Jau dveji metai, kai mes išsiskyrę! Nejaugi ji neturi ką veikti?
Maiklas žiūrėjo į jį, laukdamas tolesnių nurodymų.
– Ar turėčiau jai atsakyti?
– Ne! Ir liaukis atsiliepinėti į jos skambučius, – tarė Endrius.
Tada jis sustojo.
– Nors žinai ką – pasakyk jai, kad tą paveikslą išmečiau į šiukšlinę!
Endrius pagriebė rašiklį ir sviedė jį į sieną.
Maiklas šiek tiek pasilenkė, mandagiai linktelėjo ir išėjo.
Po kelių akimirkų suskambo Endriaus telefonas.
Jis susiraukė ir pakėlė ragelį.
– Endrius Smitas? – paklausė balsas.
– Taip. Kas skambina?
– Čia ligoninė. Jūsų tyrimų rezultatai jau paruošti. Gydytojas nori su jumis pasikalbėti.
– Negalite man pasakyti dabar? Aš užsiėmęs.
– Atsiprašome, pone. Gydytojas viską paaiškins asmeniškai.
Endrius sunkiai atsiduso.
– Gerai. Aš ateisiu. – Jis padėjo ragelį ir papurtė galvą.
Endrius retai leisdavo sau prabangą eiti pietauti, bet šįkart buvo kitaip.
Gydytojo kabinete vyravo tyla, tik laikrodžio tiksėjimas skambėjo ore.
Endrius sėdėjo įsitempęs kėdėje, pirštais barbendamas į porankį.
Kai durys atsidarė, įėjo gydytojas, veidas rimtas.
Endrius suraukė antakius, nujausdamas blogas naujienas.
Gydytojas atsisėdo priešais ir kalbėjo ramiai, naudodamas žodžius, kurių Endrius nesuprato.
Tada nuskambėjo žodis – vėžys.
– Turime veikti greitai, – pasakė gydytojas.
– Čia kažkokia nesąmonė? – aštriai tarė Endrius. – Aš turiu įmonę. Negaliu tiesiog pagulti į ligoninę.
Gydytojas pažvelgė jam į akis.
– Svarbiausia – jūsų sveikata. Įmonė palauks.
Endrius pasilenkė.
– Kokia tikimybė, kad pasveiksiu?
– Negaliu nieko pažadėti, – atsakė gydytojas. – Pradėti gydymą nedelsiant yra būtina.
Endriaus balsas pakilo.
– Ar galėsiu toliau dirbti, būdamas čia?
– Gydymas skirtingai veikia kiekvieną žmogų, – paaiškino gydytojas. – Jūs liksite ligoninėje, kad galėtume jus stebėti. Kažkas gali atnešti jums kompiuterį.
Endrius suraukė antakius ir atsistojo.
– Gerai. Susitvarkysiu.
Gydytojas jį stebėjo išeinant.
– Rytoj atvykite su daiktais, – pasakė jis prieš Endriui išeinant pro duris.
Vaikščiodamas per ligoninės vaikų skyrių, Endrius pastebėjo apie aštuonerių metų berniuką, kuris mėtė kamuolį pirmyn ir atgal su slaugytoja.
Jų juokas skambėjo koridoriuje.
Staiga kamuolys nuriedėjo ir sustojo prie Endriaus kojų.
– Atsiprašau, pone! – sušuko berniukas su šypsena. – Gal galite grąžinti kamuolį?
Endrius pakėlė kamuolį, veidas buvo įsitempęs.
Nieko nesakęs, jis sviedė kamuolį toli koridoriumi, tolyn nuo berniuko ir slaugytojos, ir nuėjo.
– Tai buvo negražu, pone! – šūktelėjo berniukas.
Ligoninėje Endrius praleido kelias dienas, kurios atrodė kaip savaitės.
Jis stengėsi dirbti, pasistatė nešiojamąjį kompiuterį, dalyvavo susitikimuose.
Tačiau gydymas sekino.
Po kiekvienos procedūros jis jausdavosi vis silpnesnis.
Pykinimas buvo nuolatinis, miegas – beveik neįmanomas.
Vieną popietę, per dar vieną ilgą chemoterapijos seansą, Endrius atsilošė, vos pramerktomis akimis.
Jis jautėsi siaubingai.
Staiga, mažas balselis pertraukė tylą.
Jis atsimerkė ir pamatė priešais stovintį berniuką.
Išsigandęs, Endrius krūptelėjo.
Berniukas nusijuokė.
Tai buvo tas pats berniukas iš koridoriaus.
– Ko nori, vaikine? – sumurmėjo Endrius, net nepakeldamas galvos.
– Visą dieną ieškojau su kuo pažaisti. Čia labai nuobodu.
Endrius žvilgtelėjo į jį, susierzinęs.
– Koks tavo vardas?
– Tomas, – atsakė berniukas plačiai šypsodamasis.
Endrius atsiduso.
– Klausyk, Tomai. Neturiu nuotaikos žaidimams. Eik pas ką nors kitą, kol dar labiau neprastėjau.
Tomas nepajudėjo.
Vietoj to, jis išsitraukė iš kišenės mažą mėtinį saldainį.
Ištiesė jį Endriui.
– Tai padeda nuo pykinimo. Turėtum pabandyti.
Endrius dvejojo, tada pagriebė saldainį ir padėjo ant stalo.
– Tu labai surūgęs! – nusijuokė Tomas. – Aš tave vadinsiu ponu Niurzga. Tu piktas, nes bijai adatų? – jis parodė į IV lašelinę prie Endriaus rankos.
Endrius suraukė veidą.
– Aš nieko nebijau.
– Gerai, – linktelėjo Tomas. – Aš irgi bijojau pradžioje, bet paskui nustojau. Mama sako, kad aš – superherojus. O tu turi supergalią?
– Ne, – sausai atsakė Endrius.
– Todėl, kad tau per liūdna, – rimtai tarė Tomas.
Endrius pažvelgė į berniuką, nustebintas jo nuoširdžių, ryškių akių.
– Ar yra kas nors, ko norėtum? – paklausė jis.
Tomas nusišypsojo.
– Taip. Noriu nupirkti mamai gėlių. Ji labai daug dirba, bet aš neturiu pinigų.
Endrius vėl atsiduso, išsitraukė piniginę ir padavė kelis banknotus.
– Štai. Nusipirk gėlių. Gal ir sau ką nors. Tik palik mane ramybėje.
Tomo veidas nušvito.
– Ačiū, pone Niurzga! – Jis išbėgo, laikydamas pinigus, o Endrius žiūrėjo į saldainį ant stalo.
Atsidusęs, jis paėmė jį, išvyniojo ir įsidėjo į burną.
Saldus aštrumas nustebino – pykinimas šiek tiek atlėgo. Nedaug, bet pakako.
Tą vakarą, kai Endrius žiūrėjo į savo kompiuterį, į duris pasibeldė slaugytoja.
Ji laikė mažą popierinį maišelį.
– Čia jums, – tarė ji, padėdama jį ant stalo. – Tomas atsiuntė.
Endrius atidarė maišelį ir rado jį pilną mėtinukų.
Jis papurtė galvą, pats nesuprasdamas – juoktis ar susigraudinti.
Kitą rytą jis nusprendė surasti Tomą.
Jis norėjo paaiškinti: pinigai – ne dovana.
Priėjęs prie Tomo palatos, jis pamatė prie sienos stovinčią moterį, kurios pečiai drebėjo.
Ji verkė.
„Ar tau viskas gerai?“ – tyliai paklausė Endrius.
Moteris greitai nusišluostė akis ir pažvelgė į viršų.
„Taip… Ar kažko reikėjo?“
„Tomis vakar davė man saldainių“, – pasakė Endrius.
Moteriai lūpos švelniai išsilenkė į šypseną.
„O, tai tu ponas Niurzga“, – tarė ji.
Endrius pakėlė antakį.
„Mano vardas Endrius“, – atsakė jis.
„Aš – Sara“, – tarė ji.
„Tu taip pat esi čia gydymui?“
Endrius linktelėjo.
„Tada tu supranti“, – tyliai pasakė Sara.
„Sąskaitos, stresas.
Aš net negaliu susimokėti už nuomą.
Jie sakė, kad po dviejų mėnesių mus iškeldins.“
Endrius vėl linktelėjo, nežinodamas, ką pasakyti.
Kol jis dar nespėjo atsakyti, durys staiga atsidarė.
Išbėgo Tomis, jo veidas nušvito pamačius Endrių.
„Ei, pone Niurzga!“ – sušuko jis, plačiai šypsodamasis.
Nuo tos dienos Tomis tapo nuolatine Endriaus gyvenimo dalimi.
Berniukas dažnai užeidavo į Endriaus kambarį su didele šypsena ir neišsenkančia energija.
Iš pradžių Endriui tai atrodė erzinančiai, bet Tomio atkaklumas galiausiai ištirpdė jo gynybą.
Netrukus Endrius pradėjo laukti šių apsilankymų.
Tomis išmokė jį pastebėti paprastus gyvenimo džiaugsmus.
Jie sėdėdavo prie lango, stebėdami saulėlydį ir spėliodami dangaus spalvas.
Jie krėsdavo nekaltus pokštus slaugytojams, užsitraukdami jų barančias akis ir sulaikytas šypsenas.
Kartais jie „pasiskolindavo“ neįgaliųjų vežimėlius ir lenktyniaudavo koridoriais, kvatodami iki skausmo šonuose.
Endrius niekada neklausė apie Tomio ligą.
Jis nežinojo, kaip tai pradėti.
Vieną popietę Tomis paminėjo, kad Sara vėl verkė.
„Ji jaudinasi dėl pinigų“, – pasakė Tomis.
„Mes galime prarasti namus.“
Endrius tyliai padavė Tomiui voką su pinigais.
„Pasakyk, kad tai nuo mago“, – tarė jis.
Kai Sara bandė grąžinti pinigus, Endrius mostelėjo ranka.
„Aš ne magas“, – tarė jis.
„Nežinau, iš kur jie atsirado.“
Praėjo kelios savaitės.
Endriaus gydymas suveikė, ir atėjo diena, kai gydytojas pasakė jam naujieną – jis nebeturi vėžio.
Džiaugdamasis Endrius nuskubėjo pasidalinti tuo su Tomiu.
Tačiau atvykęs rado Tomį be sąmonės, o Sarą sėdinčią šalia su ašaromis veide.
„Kas atsitiko?“ – vos girdimai paklausė Endrius.
Sara nusišluostė akis ir papurtė galvą.
„Gydytojai sakė, kad jie daugiau nieko negali padaryti.“
Endrius į ją žiūrėjo, stengdamasis suvokti jos žodžius.
„Bet… jis atrodė toks laimingas.
Jis visada šypsojosi.
Aš maniau, kad jam gerėja.“
Sara pažvelgė į jį, jos veide buvo daug skausmo.
„Jis nenorėjo, kad tu pamatytum, koks jis iš tikrųjų sergantis.
Jis norėjo būti stiprus dėl tavęs.
Jis manė, kad yra superherojus.“
Endriaus krūtinė suspaudė.
„Man taip gaila.“
Sara per ašaras švelniai nusišypsojo.
„Neverk.
Jis sakė, kad tu jį išgelbėjai.
Per šiuos mėnesius tu jam suteikei juoko ir vilties.
Tu padėjai jam pamiršti, kad jis serga.“
Endrius lėtai papurtė galvą.
„Ne.
Tai jis mane išgelbėjo.“
Jis priėjo arčiau ir švelniai apkabino ją.
Ji tyliai verkė ant jo peties, ir nors Endrius norėjo nuimti jos skausmą, jis žinojo, kad niekas to iki galo nepalengvins.
Tą naktį Tomis ramiai iškeliavo, apsuptas motinos meilės ir prisiminimų, kuriuos sukūrė.
Vėliau Endrius liko vienas savo kambaryje, apimtas netekties.
Jis negalėjo pakelti minties, kad tokia šviesi siela bus pamiršta.
Pasiryžęs, jis įkūrė fondą Tomio vardu, kad padėtų sergantiems vaikams, užtikrindamas, jog berniuko gerumas gyvens toliau.
Jis taip pat palaikė ryšį su Sara, padėdamas jai kiek galėdamas.
Vieną popietę Endrius stovėjo prie buvusios žmonos durų, laikydamas paveikslą, kurio ji taip seniai prašė.
Ji atidarė duris, pasiruošusi pulti kaltinimais, bet Endrius tyliai padavė jai paveikslą.
„Aš atėjau ne ginčytis“, – ramiai pasakė Endrius, ištiesdamas paveikslą.
Jo buvusi žmona suraukė antakius, nesuprasdama.
„Ką tai turėtų reikšti?“ – paklausė ji.
„Nieko svarbaus“, – atsakė Endrius, susidėjęs nedidelę šypseną.
„Aš tiesiog noriu įsitikinti, kad dar turiu savo supergalias.“
Nelaukdamas atsakymo, jis apsisuko ir nuėjo.
