Mano vardas Rielė Sandon, ir didžiąją gyvenimo dalį maniau, kad žinau, kas yra mano tėvas.
Jis buvo tylus žmogus – iš tų, kurie viską remontuoja patys, tikintys įrankiais, tyla ir juoda kava.
Mes nebuvome itin artimi, bet meilė vis tiek buvo.
Tokia, apie kurią nekalbama.
Jis išmokė mane, kaip pakeisti padangą, surišti meškerės mazgą ir meluoti be išraiškos, kai pasaulis per daug domisi.
Jis mirė praėjusį lapkritį – kasos vėžys.
Greitai, žiauriai, negailestingai.
Testamento skaitymas buvo gana įprastas.
Jis paliko namą mano pamotei, o santaupas padalijo tarp manęs ir mano pusbrolio.
Bet pačioje pabaigoje advokatas padavė man mažą žalvarinį raktą su prisegta etikete.
Ant jos, tėvo neabejotinai kampuotu raštu, buvo parašyti tik trys žodžiai:
„Atsidaryk viena.“
Praėjo dvi savaitės, kol radau seifą.
Jis buvo paslėptas už netikros sienos plokštės senoje įrankių pašiūrėje, po dešimtmečiais surūdijusia įranga ir dulkėmis padengtomis dėžėmis.
Sunkus plieninis daiktas, mikrobangų krosnelės dydžio.
Be pirštų atspaudų skaitytuvo, be kodinės klaviatūros – tik sena spyna, nublukusi nuo metų nepriežiūros.
Laukiau dar tris dienas, kol jį atidariau.
Kažkas tame rakto svoryje delne vertė dvejoti.
Žinojau, kad kai jį pasuksiu, tai, kas viduje, gali ne tik pakeisti mano prisiminimus apie tėtį – tai gali juos visiškai sunaikinti.
Bet turėjau sužinoti.
Seife buvo odinis užrašų knygelė, ryšulėlis laiškų, surištų virvele, ir nusidėvėjusi „Polaroid“ nuotrauka moters, kurios nepažinojau.
Mano rankos ėmė drebėti vos tik ją pamačius.
Nes ta moteris atrodė lygiai kaip aš.
Nebuvau tikra, ar dar kvėpuoju.
Ji turėjo mano žandikaulio liniją.
Mano akis.
Netgi tą patį apgamą po kairiuoju skruostu.
Atsukusi nuotrauką, pamačiau raštą išblukusiu rašikliu:
„Izobelė – 1989.
Paryžius.“
Mano širdis nusirito į kulnus.
Mano tėvas niekada nebuvo buvęs Paryžiuje.
Ar bent jau taip maniau.
Užrašų knygelė buvo dienoraštis.
Pirmieji įrašai – įprasti: orų pastabos, biudžeto skaičiavimai, darbų sąrašas.
Bet po trijų puslapių raštas pasikeitė, ir radau šiuos žodžius:
„Sutikau Izobelę kelionėje, apie kurią niekam nepasakojau.
Rielės motinai sakiau, kad tai buvo darbo reikalais.
Nebuvo.
Tai buvo dėl jos.
Izobelės.
Vienintelės moters, dėl kurios patikėjau, kad galiu būti daugiau nei tas, kuo tapau.“
Apsvaigau.
Įrašų buvo daug – puslapiai apie jų romaną.
Kaip slapta susitikdavo.
Kaip jis galvojo apie šeimos palikimą.
Kaip galiausiai Izobelė dingo.
Išnyko be žodžio, nėščia.
Nustojau skaityti.
Nėščia?
Ar ji buvo nėščia manimi?
Kita valanda buvo kaip rūkas.
Pervėriau laiškus, adresuotus „Mano dukrai, jei ji kada nors tai ras.“
Kiekvienas žodis smigo vis giliau.
Jis rašė apie savo gailestį.
Kad norėjo man pasakyti tiesą, bet bijojo, jog tai viską sugriaus.
Kad mano „motina“ – moteris, kuri mane užaugino – nieko nežinojo.
Ji niekada nesužinojo.
Jis mane pasiėmė po to, kai Izobelė žuvo autoavarijoje.
Tyliai.
Kažkaip teisiškai.
Tvirtino, kad esu jo vaikas iš ankstesnių santykių, ir kad motina atsisakė globos teisių.
Tuo metu man buvo dveji.
Jis šią paslaptį nusinešė į kapą.
Sėdėjau ten valandų valandas, verkdama, seifas vis dar atidarytas, oras tirštas nuo klausimų, kurių net nesugebėjau suformuluoti.
Ar visa mano vaikystė buvo melas?
Ne.
Nebuvo.
Bet tai ir nebuvo visa tiesa.
Kitą dieną pasikalbėjau su pamote.
Ji žinojo – bent jau dalį.
Kad negimiau ligoninėje.
Kad gimimo liudijimas buvo „pateiktas pavėluotai.“
Kad tėtis niekada nekalbėjo apie mano motiną.
Ji sakė, kad įtarė, bet jis prisiekė, jog saugo mane.
„Nuo ko?“ – paklausiau.
Jos atsakymas mane sukrėtė labiau nei bet kas tame seife.
„Nuo praeities, kurią jis manė tave persekiosianti.“
Ir galbūt ji būtų.
Bet aš būčiau norėjusi žinoti.
Skaudžiausia nebuvo tai, kad jis melavo.
O tai, kad jis nepasitikėjo manimi pakankamai, jog pasakytų tiesą.
Kad nešiočiau ją kartu su juo, kol jis dar gyvas.
Jis pasirinko tylą vietoj ryšio.
Bet keistu būdu tas seifas – jo slapta kaltės ir sielvarto dėžė – atskleidė man daugiau apie jį nei bet kada anksčiau.
Jo raštas.
Jo nuoširdžios mintys.
Jo sudaužyti prisipažinimai.
Štai ką išmokau:
Žmonės yra daugiau nei tai, ką tau rodo.
Dažnai jų meilė būna susipynusi su baime, gėda ir tyla.
Tiesa skaudina, bet paslaptys gadina santykius taip, kaip kartais net nepastebime.
Tu neprivalai likti tamsoje dėl praeities.
Tu esi skolinga sau žinoti.
Net jei tas žinojimas viską pakeičia.
Izobelės nuotrauką pasilikau.
Ji stovi rėmelyje ant mano naktinio staliuko, šalia naujos nuotraukos – aš laikau dienoraštį, stovėdama prie tos pašiūrės, su šypsena per ašaras.
Galbūt aš nežinau visko apie tai, kas esu.
Bet žinau, kur einu.
O tas seifas?
Jis ne tik atvėrė jo paslaptis.
Jis atvėrė ir mane.
