Per Valentino dieną Kora pabudo netikėtai pakilios nuotaikos.
Nepaisant pastaruoju metu santuokoje tvyrojusios įtampos, ji jautė viltį.
Rytą ji praleido ruošdama nuoširdžią staigmeną savo vyrui Erikui.
Vakarienės stalas buvo gražiai padengtas: naminis patiekalas, žvakių šviesa ir mažytė dovana prie jo lėkštės.
Ji vilkėjo raudoną suknelę, kurią jis kadaise jai padovanojo – suknelę, kupiną prisiminimų.
Ji nebuvo nauja, bet buvo ypatinga.
Ji tikėjosi, kad šis vakaras jiems primins, kokie jie buvo – prieš stresą, prieš tylą.
Kora ir Erikas susipažino verslo konferencijoje Teksase.
Abu augę globos namuose, jie greitai susibičiuliavo, susiedami savo svajones apie didelę ir laimingą šeimą.
Netrukus jie susituokė ir susilaukė trynukų.
Tačiau džiaugsmą pakeitė nuovargis.
Erikas tapo vieninteliu šeimos maitintoju, o Kora liko namuose su vaikais.
Finansinė įtampa, ilgos darbo valandos ir miego trūkumas ilgainiui jį sugriežtino.
Jis dažnai būdavo pernelyg pavargęs, kad pastebėtų, kiek daug ji daro, ir pernelyg priblokštas, kad prisimintų, kaip stipriai ji jį myli.
Tą vakarą, kai Erikas įėjo į kambarį ir pamatė išpuoštą aplinką, rožių žiedlapius ir kruopščiai paruoštą vakarienę, jis nė nenusišypsojo.
Priešingai – jis pasišaipė.
„Kas čia dabar, Kora? Mes vėl paaugliai?“ – jo balsas buvo aštrus, o žvilgsnis šaltas.
Ji bandė sušvelninti situaciją, nusivedė jį prie stalo ir parodė, ką paruošė, įskaitant jo mėgstamą raudonojo aksomo sūrio pyragą.
Tačiau jo pyktis išsiliejo.
Jis išjuokė vakarienę, išspjovė pirmą kąsnį ir apkaltino ją netvarka virtuvėje.
Pamatęs dovanų dėžutę, kurią ji paliko jam, jis ją paėmė su panieka.
„Aš ne vaikas. Ką čia bandai man įrodyti?“ – po to jis metė ją ant grindų.
Kora, pritrenkta, stengėsi išlikti rami.
„Erikai, prašau. Vaikai miega. Nepykim šį vakarą.“
Bet jis toliau šaukė, kaltino ją dėl to, kad ji – tik namų šeimininkė, kad nesugeba palaikyti tvarkos, kad ji – nepakankama.
Kora išbėgo nupirkti sauskelnių – jų pritrūko, o anksčiau nebuvo laiko.
„Pasilik su vaikais. Tuoj grįšiu“, – pasakė ji ir trenkė durimis.
Erikas toliau murmėjo, vaikščiodamas pirmyn atgal po svetainę, nesuprasdamas, kaip pavojingai bėga laikas.
Praėjo valanda.
Tada pasigirdo durų skambutis.
Erikas atidarė, tikėdamasis išvysti įpykusį Koros veidą – tačiau vietoje jos ant slenksčio stovėjo policininkas.
„Ar čia gyvena Kora?“ – paklausė pareigūnas.
Erikas linktelėjo, sumišęs.
„Ar jūs jos vyras?“ – dar vienas linktelėjimas.
„Apgailestauju… Ji žuvo autoavarijoje pakeliui į parduotuvę.“
Laikas sustojo.
Žodžiai iš pradžių neskambėjo kaip tikri.
Eriko keliai sulinko, jis bandė suvokti, kas įvyko.
Kažkaip, per šoką, jam pavyko paskambinti kaimynui, kad šis prižiūrėtų vaikus, kol jis su pareigūnu nuvyko atpažinti jos kūno.
Ji ten buvo – tyli, šalta, išėjusi.
Po laidotuvių Erikas grįžo į namus, kurie dabar atrodė tuštesni nei bet kada.
Stalas liko nepaliestas, žvakės – pusiau išdegusios.
Dovanų dėžutė, kurią jis metė, gulėjo prie kėdės.
Drebėdamas jis ją pakėlė ir išvyniojo.
Viduje buvo du lėktuvo bilietai į Havajus ir ranka rašytas laiškas.
Mano gyvenimo meilei, Erikai, Su Valentino diena, mielasis! Aš tau turiu staigmeną.
Gavau darbą! Slapta siuntinėjau paraiškas, ir vakar mane priėmė.
Aš žinau, kaip sunkiai tu dirbi, ir norėjau tau padėti.
Ponia Nelson sutiko prižiūrėti vaikus, kad mes galėtume šiek tiek pailsėti.
Tie bilietai? Jie mums abiems.
Tikros atostogos – tik tu ir aš.
Tu nusipelnei poilsio, juoko ir tos meilės, kurios pastaruoju metu nebematėme.
Aš turiu dar daugiau staigmenų, bet jas pasiliksiu vėlesniam laikui.
Aš tave myliu.
Erikas verkė kaip vaikas, jį spaudė kaltė.
Viskas, ko ji troško – palengvinti jo naštą.
Viskas, ko ji norėjo – būti pastebėta.
O jis jos meilę išmetė.
Po tos nakties jis niekada nebeatsigavo.
Daugiau jis taip ir neįsimylėjo.
Savo gyvenimą jis paskyrė vaikų auginimui – stengėsi būti toks tėtis, kuriuo Kora didžiuotųsi.
Ir kiekvieną Valentino dieną jis lankė jos kapą, atnešdavo gėlių, kalbėdavo su ja valandų valandas, tyliai kuždėdamas atsiprašymus vėjui.
Pamoka, kurią jis išmoko, atėjo per vėlai – bet ji tapo jo gyvenimo vedliu: Niekada neignoruok tyliai rodomos meilės.
Ir niekada neleisk pykčiui užgožti balso to, kuris nori tave ištraukti iš skausmo.
Nes kartais meilė nelaukia.
Ir kai jos netenki, lieka tik tyla.
