Atradimas įvyko visiškai atsitiktinai.
Tvarkiau mūsų spintą, ruošiau senus švarkus labdarai, kai jį radau.
Juodas telefonas, paslėptas giliai viršutinės lentynos kampe, įspraustas už seno jo palto, kurio nebuvau mačiusi jau mėnesiais.
Iš pradžių pagalvojau, kad tai senas modelis, kurio jis nebesinaudoja, bet kai jį paėmiau, pajutau pažįstamą svorį ir šiek tiek naujesnį ekraną.
Širdis praleido dūžį.
Kodėl šis telefonas čia? Kodėl jis jį paslėpė?
Neturėjau ketinimo landžioti, bet tai, kaip jis buvo taip kruopščiai paslėptas, tarsi tai būtų kažkas brangaus, privertė mano mintis suktis.
Su vyru Nojumi buvome susituokę aštuonerius metus, ir nors mūsų santykiai toli gražu nebuvo tobuli, niekada neturėjau priežasties abejoti jo ištikimybe.
Bent jau taip maniau.
Smalsumas graužė mane, kai sukinėjau telefoną rankose.
Žinojau, kad neturėčiau jo atrakinėti, bet instinktai šaukė man – pažiūrėk.
Telefoną atrakinau tuo pačiu kodu, kurį Nojus visada naudojo – skaičiumi, kurį mokėjau atmintinai.
Ekranas nušvito, pasirodė pagrindinis ekranas – nieko ypatingo.
Be sąmoningos minties atidariau kontaktų programėlę – ir tada tai įvyko.
Telefone buvo išsaugotas tik vienas vardas.
Kraujas sustingo mano gyslose. Ten buvo parašyta: Lila.
Lila.
Šis vardas sukėlė man paniką.
Niekada nebuvau girdėjusi, kad Nojus būtų minėjęs kokią nors Lilą.
Niekada, net prabėgomis, jokiuose pokalbiuose.
Ji man buvo visiška nepažįstamoji.
Spoksojau į vardą, bandydama suvokti, ką tai reiškia.
Gal tai tiesiog atsitiktinumas? Gal tai senas kontaktas, kurio jis tiesiog nepanaikino? Širdis daužėsi krūtinėje, o aš stengiausi save nuraminti.
Bet giliai viduje žinojau – čia kažkas ne taip.
Kažkas nesutapo.
Pereinu prie žinučių – tik vienas pokalbis, vos prieš kelias dienas.
Pirštai virpėjo ore, kvėpavimas sustojo.
Drebančiomis rankomis atidariau žinučių langą.
Pirmoji žinutė – nuo Lilos:
„Pasiilgau tavęs. Negaliu sulaukti, kol vėl tave pamatysiu.“
Skrandis apsivertė.
Atrodė, lyg grindys būtų ištrūkusios iš po kojų.
Greitai perverčiau visas žinutes – kiekviena buvo vis šiurpesnė nei ankstesnė.
Lila: „Nežinau, kiek ilgiau galėsiu taip tęsti, Nojau. Sunku tylėti, kai noriu, kad visi sužinotų, ką turime.“
Nojus: „Žinau. Bet turime būti atsargūs. Aš vis dar viską dėlioju.“
Lila: „Suprantu. Bet man trūksta ne tik fizinio artumo. Pasiilgau tavęs. Viso tavęs.“
Nojus: „Aš irgi tavęs pasiilgau. Greitai viskas pasikeis. Dar truputį.“
Negalėjau kvėpuoti.
Kiekvienas žodis buvo lyg smūgis į pilvą.
Mano vyras, kuriuo pasitikėjau šimtu procentų, turėjo romaną.
Ne tik emocinį, bet ir fizinį.
Žinutės buvo kupinos ilgesio, pažadų ir tokio intymumo, kuris neturėjo egzistuoti už mūsų santuokos ribų.
O aš – tiesiog žiūrėjau į tai, kaip nepažįstamoji jo kito gyvenimo pusėje.
Jutau tirpimą, kai slinkau į pokalbio pradžią, tikėdamasi, kad gal tai tik nesusipratimas.
Bet nebuvo.
Tik šalta žodžių realybė.
Negalėjau jų daugiau skaityti.
Išdavystė buvo per skaudi.
Drebančiomis rankomis vėl užrakinau telefoną ir padėjau ten, kur jį radau.
Stovėjau spintoje, šokiruota, mintys skriejo.
Kiek ilgai tai tęsėsi? Kaip aš to nepastebėjau? Pirmas impulsas buvo iškart susidurti su Nojumi, reikalauti atsakymų, bet kažkas mane sulaikė.
Nebuvau tikra, ar esu pasiruošusi išgirsti tiesą.
Ir kuo daugiau galvojau, tuo labiau suvokiau – man nereikia, kad jis tai pasakytų.
Telefonas, žinutės – tai buvo visa, ko reikėjo.
Likusi dienos dalis praėjo kaip rūke.
Darėjau kasdienius dalykus – ruošiau vakarienę, bendravau su Nojumi lyg niekas nepasikeitė – bet viduje byrėjau.
Mintys vėl ir vėl sugrįždavo prie Lilos.
Kas ji? Kiek ilgai jie susitikinėjo? Ką aš praleidau?
Kai Nojus grįžo namo, jau buvau apsisprendusi.
Nesiruošiau tuoj pat su juo susidurti.
Pirmiausia man reikėjo daugiau informacijos.
Turėjau suprasti, kiek tai gilu.
Nenorėjau, kad jis diktuotų pasakojimą, kai pati mačiau tik vieną pusę.
Palaukiau, kol jis nuėjo į dušą, tada vėl pasiėmiau telefoną.
Šį kartą atidariau skambučių istoriją.
Buvo keli nežinomi numeriai, bet vienas išsiskyrė.
Tas pats numeris pasikartojo kelis kartus per pastarąjį mėnesį.
Jį užsirašiau, širdis daužėsi.
Tą naktį, kai Nojus miegojo šalia, negalėjau atsikratyti stipraus išdavystės jausmo.
Visada didžiavausi, kad esu pasitikinti žmona, tikėjau žmonių gerumu.
Bet dabar viskas atrodė kaip melas.
Kitą dieną padariau tai, ko niekada nebūčiau pagalvojusi – paskambinau tuo numeriu.
Jis skambėjo kelis kartus, kol kažkas atsiliepė.
„Labas?“
Balsas buvo pažįstamas.
Tai buvo Lila.
Iš pradžių tylėjau, leidau tylai užpildyti tarpą tarp mūsų.
Galiausiai ji prakalbo – balsas buvo švelnus, bet jame girdėjosi dvejonė:
„Kas čia?“
Nuryjau seiles, pirštai sugniaužė telefoną stipriau.
„Čia Nojaus žmona,“ pasakiau, balsas buvo tvirtas, nors jame slėpiau skaudulį.
Ilga pauzė.
„Aš – “ Lila mikčiojo.
„Nenorėjau, kad sužinotum taip.“
Padėjau ragelį, kol ji nespėjo nieko daugiau pasakyti.
Pokalbis baigėsi, bet aš žinojau – niekas jau nebebus kaip anksčiau.
Telefonas man atvėrė tiesą, kurios niekada nenorėjau išgirsti.
Ir dabar kelio atgal nebebuvo.
Mano gyvenimas byrėjo į šipulius, o man beliko juos rinkti.
