Septyniolikos Kendall gyvenimas pasikeitė amžiams tą akimirką, kai ji sužinojo, kad laukiasi – ir jos įmotės reakcija buvo greita ir žiauri.
„Išeik!“ – suriko moteris, jos akys liepsnojo pykčiu.
„Tu čia neliksi su savo gėda ir nuodėme!“
Kendall sustingo, ašaros tekėjo jos veidu.
Jos įtėvis net negalėjo pažvelgti jai į akis, kai padavė jai kuprinę ir mažą pinigų ritinėlį.
„Tavo sesuo supakavo tau šiek tiek daiktų,“ sumurmėjo jis.
„Atsiprašau… Tu juk žinai, kokia tavo mama.“
Bet Kendall nustojo vadinti juos tėvais tą akimirką, kai jie nuo jos nusisuko.
Ji be tikslo klaidžiojo po miestą, kol atsidūrė netoliese esančiame parke, turėdama vos 56 dolerius.
Jos svajonės baigti mokyklą, auginti kūdikį su parama ir gyventi normalų gyvenimą atrodė kaip žiaurus pokštas.
Ji karčiai sušnibždėjo sau: „Dabar tai jokių angelų sargų, ar ne?“
Kiek tik save prisiminė, Kendall tikėjo, kad kažkas ja rūpinasi.
Kiekvieną gimtadienį mokykloje paslaptingai atsirasdavo dovanų.
Per Kalėdas prie jos lango stebuklingai pasirodydavo saldainių ir smulkmenų.
Ji niekada nežinojo, kas tai daro – bet ta gerumo ranka visada buvo šalia.
Ir tada, sėdėdama viena ant parko suoliuko be nieko, išgirdo šiltą balsą:
„Labas, mergaite. Gal mama Mila gali padėti.“
Kendall pakėlė akis ir pamatė aukštą moterį ryškiu gėlėtu prijuostėliu, rankose laikant rožių puokštę.
Mila prisėdo šalia, nė neprašydama leidimo, ir švelniai tarė:
„Papasakok, kas atsitiko, mieloji. Be jokio teismo.“
Verkdama Kendall išpasakojo viską – apie nėštumą, išvarymą, kad neturi kur eiti.
Mila nė nekrustelėjo.
Ji tiesiog tarė:
„Turiu gėlių kioską. Norėjau atidaryti dar vieną prie verslo rajono.
Aš tave visko išmokysiu. Turėsi darbą… ir vietą gyventi.“
Kendall vos galėjo tuo patikėti.
„Tikrai?“ – sušnibždėjo ji.
„Tikrai,“ nusišypsojo Mila.
„Bet kūdikis – tavo atsakomybė, gerai?“
Mila nuvedė Kendall į mažą butuką netoliese – jaukų, švarų ir saugų.
Tą naktį Kendall verkė užmigdama – ne iš baimės, o iš palengvėjimo.
Per kelis ateinančius mėnesius Kendall sužydėjo.
Naujasis gėlių kioskas buvo labai sėkmingas, o ji buvo natūrali bendraudama su klientais.
Mila ją palaikė per kiekvieną vizitą pas gydytoją, kiekvieną sunkią dieną.
Kai Kendall pagimdė sūnų Maiklą, Mila buvo pirmoji, kuri jį paėmė į rankas.
Prisitaikyti prie motinystės nebuvo lengva.
Maiklas beveik nemiegojo.
Jis be perstojo verkė.
Kendall buvo visiškai išsekusi.
Bet vieną rytą ji pabudo ir pamatė kažką keisto: Maiklas ramiai miegojo, buvo ką tik pervystytas, o buteliukas – tuščias.
Ji palaikė tai miego trūkumo pasekme.
Gal pati tai padarė, tik neprisiminė.
Bet tai pasikartojo.
Ir dar kartą.
Sutrikusi ir kiek sunerimusi, Kendall vieną naktį nusprendė nemiegoti ir stebėti.
Apie trečią valandą ryto ji išgirdo švelnius žingsnius ir tylų niūniavimą.
Jos širdis ėmė stipriai plakti, ji žvilgtelėjo į kūdikio kambarį – ir sustingo.
Ten buvo moteris, kuri tyliai keitė Maiklo sauskelnes, šnabždėdama raminančius žodžius.
Kendall įjungė šviesą.
„Kas tu?!“ – sušuko ji.
Moteris lėtai atsisuko, neparodydama jokio išgąsčio.
„Labas, Kendall. Aš esu Martha.
Aš tavo mama.“
Martha paaiškino, kad buvo priversta atiduoti Kendall, kai pati buvo paauglė.
Jos pačios mama reikalavo aborto, bet Martha atsisakė ir buvo išvaryta iš namų.
Skaudančia širdimi ji nusprendė atiduoti Kendall įvaikinimui, bet niekada jos nepamiršo.
Ji buvo ta, kuri siuntė dovanas.
Ta, kuri palikdavo saldumynus prie lango.
Ji net sukūrė savo verslą – gėlių parduotuvių tinklą, vieną iš jų valdė Mila.
„Paprašiau Milos tavimi pasirūpinti,“ tyliai tarė Martha.
„Nenorėjau, kad sužinotum taip.
Aš tiesiog norėjau tau suteikti šansą… ir kelias ramias naktis.“
Kendall, priblokšta, apkabino savo motiną su ašaromis akyse.
„Tu manęs nepalikai.
Tu mane išgelbėjai.
Kaip ir dabar.“
Po kiek laiko Kendall su Maiklu persikėlė pas Marthą.
Ji pagaliau turėjo tai, ko visada troško – tikros motinos meilę, besąlygišką ir tikrą.
Su Mila ir Martha šalia Kendall nebesibaimino ateities.
Ji ją priėmė, žinodama, kad net tamsiausiomis akimirkomis kažkas visada buvo šalia.
Stebėjo.
Mylėjo.
Laukė.
