Nensės gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis per Patriko laidotuves, kai ji pamato pagyvenusią moterį su kūdikiu glėbyje.
Moteris tvirtina, kad kūdikis yra mirusio Nensės vyro vaikas.
Ar ji meluoja? O gal Nensės laukia dar šokiruojančios tiesos?
Nensė žiūrėjo į paskutines laidotuvių ceremonijos akimirkas.
Ji negalėjo patikėti, kad Patrikas mirė.
Jis žuvo automobilio avarijoje.
Praėjo savaitė, bet ji vis dar jautė jo buvimą šalia.
Kaip jis galėjo būti miręs?
Skaudančia širdimi ji patraukė kapinių išėjimo link, sakydama sau, kad turi pradėti tvarkytis savo gyvenimą.
Staiga jos kelią pastojo pagyvenusi moteris su kūdikiu rankose.
– Ar jūs Nensė? – paklausė moteris, kai kūdikis jos rankose pradėjo verkti.
Nensė jos nepažinojo.
Kas ji tokia?
– Taip, aš Nensė. O jūs kas? – atsakė ji.
Nensės širdis nebuvo pasiruošusi tam, ką išgirdo iš moters, vardu Amanda – ji pareiškė, kad kūdikis yra Patriko vaikas.
– Tik jūs galite pasirūpinti šiuo vaiku, – tarė Amanda. – Jos motina negali jos auginti.
Šaltis perbėgo Nensei per nugarą. Ji pažvelgė į kūdikį ir žengė žingsnį atgal.
– Ne, tai neįmanoma! Patrikas buvo mylintis vyras. Jis niekada man to nepadarytų!
Nensė apsisuko ir nuėjo. Ji niekada neabejojo Patriku.
– Atsargiai!
Nensė atsitrenkė į vieną iš senojo Patriko draugų, Maiką.
Ji buvo pernelyg paskendusi mintyse, kad pastebėtų, kur eina.
Maikas užkalbino ją, pareiškė užuojautą.
Nensė nenorėjo bendrauti, bet stengėsi būti mandagi.
Ji kuo greičiau baigė pokalbį ir nuėjo prie automobilio.
Mintys apie kūdikį vis sugrįždavo, bet ji jas stūmė šalin. Tačiau kai atidarė automobilio duris, ją ištiko šokas.
Tas pats kūdikis gulėjo ant galinės sėdynės ir verkė.
Nensė apsidairė. Amandos niekur nebuvo.
– Kaip tas kūdikis čia atsirado? – pagalvojo ji.
Buvo šalta, tad ji nusivilko švarką ir apvyniojo kūdikį.
Bet sustingo, kai pastebėjo apgamą ant kūdikio kaklo.
– Negali būti, – sušnabždėjo.
Apgamas buvo lygiai toks pat, kaip Patriko.
Nensė nenorėjo tikėti, kad vyras ją apgaudinėjo.
Bet dabar jai reikėjo tiesos.
Ji turėjo sužinoti, ar Patrikas ją išdavė.
Nensė grįžo namo su kūdikiu, paėmė plaukų nuo Patriko šukų ir nuėjo į ligoninę.
– Laba diena, norėčiau atlikti tėvystės testą, – pasakė ji registratorei.
– Gerai, pone. Paprastai rezultatai būna po kelių dienų, – atsakė moteris.
– Ar galima greičiau? – paklausė Nensė. – Aš sumokėsiu daugiau.
– Turime pagreitintą paslaugą. Pažiūrėsiu, ką galime padaryti. Bet tai kainuos daugiau.
– Tinka, – atsakė Nensė.
Ji paliko Patriko pavyzdžius ir sumokėjo.
Laukimo salėje kūdikis pradėjo verkti. Nensė pauostė drabužėlius – sauskelnių keisti nereikėjo.
Ji suprato, kad kūdikis greičiausiai alkanas.
Iki rezultatų dar buvo laiko, tad ji nuėjo į prekybos centrą ir nupirko kūdikių maisto, buteliukų ir sauskelnių – atsargai.
Ji sugrįžo, atsisėdo ir pamaitino kūdikį.
Pagaliau atėjo slaugytoja su vokeliu.
Ji padavė jį Nensei ir nuėjo.
– Turiu priimti tiesą, patiktų ji man ar ne, – pagalvojo Nensė, atplėšdama voką.
Galva apsisuko, kai ji perskaitė: „Tėvystės tikimybė – 99 %“.
Nensė pažvelgė į miegančią kūdikį savo glėbyje ir sulaikė ašaras.
Patrikas ją apgaudinėjo.
Nensė nusprendė, kad negalės gyventi su šia išdavystės žyme.
Ji suras kūdikio motiną ir grąžins jai vaiką.
Atsigavusi, Nensė grįžo namo ir pradėjo vartyti Patriko daiktus.
Tačiau nerado jokių užuominų apie meilužę.
Tada ji nuvyko į jo biurą, patikrino stalčius, dokumentus, spintas.
Bet nieko.
Nensė atsiduso. Kūdikis miegojo svetainėje.
Ji paėmė kūdikio stebėjimo įrenginį ir išėjo į Patriko automobilį.
Ji tikrino po sėdynėmis, daiktadėžėje, kiekvieną kampelį.
Veltui.
Ji įsitaisė vairuotojo sėdynėje, kai jos žvilgsnis nukrypo į GPS ekraną.
Ir tada ją nušvito mintis.
Patrikas visada naudojosi navigacija, nes blogai orientavosi.
Jeigu jis lankė meilužę, jos adresas turėjo būti išsaugotas.
Ji peržvelgė paskiausius adresus.
Sąrašas buvo trumpas – restoranai, statybinių medžiagų parduotuvė, biuras.
Bet vienas adresas kartojosi dažniau nei kiti, ir Nensė jo nepažinojo.
– Štai ir jis, – pagalvojo ji.
Ji pasiėmė kūdikį ir išvažiavo.
Atvykusi, ji atsidūrė prie kuklaus namo.
Ji paėmė kūdikį ant rankų, nuėjo prie durų ir pasibeldė.
– Laba diena? Ar kas nors namuose?
Po dešimto beldimo, kai niekas neatidarė, Nensė suprato, kad namas tuščias.
Ji apsidairė ir nusprendė kreiptis į kaimynus.
Pradėjo nuo gretimo namo ir paspaudė skambutį.
Durys prasivėrė girgždėdamos, ir jos akys išsiplėtė, kai pamatė Amandą.
– Jūs? – ištarė Nensė.
– Kaip… kaip jūs mane suradote? – paklausė Amanda.
– Aš ieškojau… savo vyro… – nutilo Nensė. – Jo kitos moters. Norėjau grąžinti jai vaiką.
Amanda veide pasirodė keistas liūdesys.
– Moteris, kuri gyveno šalia… mirė prieš kelias dienas. Ji patyrė širdies smūgį sužinojusi apie tavo vyro avariją. Ema mirė.
– Palaukit… jūs sakėt Ema? – paklausė Nensė, nustebusi.
– Taip, – Amanda linktelėjo. – Jūs ją pažinojot?
– Jos pavardė buvo Voren?
Kai Amanda linktelėjo, Nensė nuleido galvą.
– Ar galiu užeiti? Yra ką papasakoti. Man reikia išsikalbėti.
Amanda plačiau atvėrė duris, ir jos susėdo svetainėje.
– Ema buvo mano klasiokė, – pradėjo Nensė. – Ji buvo mano draugė. Bet aš ją įskaudinau. Ir… Patrikas…
Prieš 20 metų…
Nensė ir Patrikas stovėjo mokyklos koridoriuje.
– Sveika, Nense, – jis tarė tyliai.
– Aš… turiu tau kai ką pasakyti, – nerimavo Patrikas.
– Taip?
– Aš… aš įsimylėjęs kitą, Nense. Tu buvai labai gera, bet man labai gaila.
Nensė neteko žado.
– Pasakyk, kad tai juokas, Patrikai! Tu negali rimtai!
Bet Patrikas kalbėjo rimtai. Jis mylėjo Emą, o ji mylėjo jį.
Nensė verkdama grįžo namo.
– Kas atsitiko, brangioji? – mama iškart suprato.
Nensė papasakojo apie išsiskyrimą.
– Noriu juos išskirti! – šaukė ji. – Neleisiu jiems būti kartu!
– Nense, negalima kurti savo laimės, griaunant kito. Kerštas – ne išeitis, – pasakė mama.
Bet Nensė buvo pilna keršto.
Ji kūrė gandus, provokavo, siuntė anoniminius laiškus, bet niekas nepadėjo.
Emma buvo laiminga su Patriku, o Nensės planai žlugo.
Ji nesitraukė. Vieną vakarą sugalvojo melą.
Ji nuvyko pas Patriką.
– Aš nėščia, – paskelbė.
Patrikas prarado žadą.
Ji melavo, bet jis patikėjo.
Jis pasižadėjo rūpintis ja ir kūdikiu.
Bet po kelių mėnesių Nensė pasakė, kad testas buvo klaidingas. Tuo metu Ema jau buvo išvykusi.
Patrikas niekada jos neieškojo.
Dabartis…
– Aš melavau jam. Nebuvau nėščia, – Nensė prisipažino Amandai. – Norėjau jį atgauti.
– O jis niekada nesužinojo? – paklausė Amanda.
– Ne, – prisipažino Nensė. – Bet dabar, laikydama šį kūdikį, žinau, kad jis grįžo pas Emą.
– Ir manau, kad laikas išpirkti savo kaltę, – pasakė ji, stodama.
Ji jau ketino išeiti su kūdikiu, bet Amanda ją sustabdė.
– Ką ketini daryti su kūdikiu?
Nensė nusišypsojo:
– Aš ją užauginsiu kaip savo dukrą. Galbūt tai padės man pelnyti Patriko ir Emos atleidimą.
Nensė tesėjo pažadą.
Ji su meile užaugino Kateriną.
Kai Katerina sulaukė šešiolikos, Nensė papasakojo visą tiesą.
Ji tikėjosi, kad dukra jos nekęs.
Bet Katerina nusišypsojo:
– Nieks nepakeis to, ką jaučiu tau, mama. Tu mane auginai. Buvai šalia per kiekvieną žaizdą, karščiavimą, nusivylimą. Tu esi mano mama kiekviena prasme.
Nensė tyliai pravirko ir apkabino dukrą.
Katerinos žodžiai ne tik sušildė jos širdį, bet ir privertė ją patikėti, kad Ema ir Patrikas ją atleido.
