Metų metus svajojau apie šią akimirką – teigiamą nėštumo testą savo rankose.
Negalėjau sulaukti, kada pranešiu Klei, įsivaizduodama jo džiaugsmą.
Bet užuot šventęs, radau Kinder siurprizą prie durų.
Viduje buvo ne žaislas, o raštelis, kuris sudaužė mano pasaulį: „Aš su tavimi skiriuosi.“
Metų metus svajojau apie šią akimirką.
Kiekviena sekundė laukimo, kol pasirodys testo rezultatas, atrodė kaip amžinybė.
Aš trūkčiojau vonioje, laikydama testą, delnai buvo šlapi nuo prakaito.
O kas, jei rezultatas vėl neigiamas? O jeigu tik įsivaizduoju simptomus?
Bet vos tik pamačiau tas dvi linijas – viskas dingo.
Ašaros užliejo akis, džiaugsmas mane užvaldė.
Tyliai sušnabždėjau: „Pagaliau. Tai tikra. Tai vyksta.“
Rankos taip drebėjo, kad vos neišmečiau testo.
Atsisėdusi ant lovos krašto, spoksojau į jį, leisdama suvokimui užlieti mane.
Po tiek metų bandymų, po nesuskaičiuojamų širdgėlų – tai buvo mano akimirka.
„Kleis bus toks laimingas“, garsiai pasakiau.
Greitai paėmiau telefoną, nufotografavau testą ir išsiunčiau jam.
Sustojau prieš paspausdama „siųsti“.
Gal reikėjo palaukti ir pasakyti jam asmeniškai? Gal padaryti tai ypatingai?
Bet susijaudinimas buvo per didelis, kad galėčiau jį sulaikyti.
Mano žinutė skambėjo taip:
„Turiu pačią geriausią žinią. Paskambink, kai galėsi!“
Praėjo valandos. Jokio atsakymo.
Maniakiškai tikrinau telefoną.
Galbūt jis susitikime.
Vakare paskambinau jam. Nieko.
Išsiunčiau dar kelias žinutes – nė vienos reakcijos.
Stengiausi išlikti rami, įtikinau save, kad jis tiesiog užsiėmęs.
Vis dėlto, vienatvė tuščiame name tapo nepakeliama, kai nuėjau miegoti be jo.
Kitą rytą mane pažadino silpnas čežėjimas prie durų.
Atidariusi jas, pamačiau Kinder siurprizo kiaušinį.
Nusišypsojau. Jis bandė atsiprašyti už vakarą.
Neatidėliodama atidariau jį, tikėdamasi mielos žinutės ar mažos dovanos.
Užuot tuo radusi – rankose laikiau išskleistą popieriaus lapą.
„Aš su tavimi skiriuosi.“
Žodžiai žvelgė atgal į mane – griežti ir žiaurūs.
Man kojos iš po savęs palinko, ir nugriuvau ant grindų.
Kaip jis galėjo tai padaryti? Kodėl dabar?
Mano mama, Margarita, jau kurį laiką gyveno su mumis.
Kai jos sveikata pablogėjo, Kleis pats pasiūlė jai apsigyventi pas mus.
Dalintis erdve su ja nebuvo lengva.
Margarita sugebėdavo savo buvimą jausti kiekviename namų kampelyje.
Tą rytą, kai ji įžengė į virtuvę, vilkdama šlepetes, vos pakėliau akis.
Sėdėjau prie stalo, laikydama raštelį, sąnariai balti nuo įtampos.
– Ema, – tarė ji švelniu, neįprastu balsu, – kas nutiko? Atrodai išblyškusi.
Jos rūpestis mane nustebino.
Margarita retai kada rodydavo meilę, bet trumpam pagalvojau, kad galbūt ji mane paguos.
– Tai dėl Klejaus, – pasakiau, balsas virpėjo. – Jis… jis mane paliko.
Jos antakiai susiraukė nuoširdžiu rūpesčiu.
– Paliko tave? Kodėl? Tai ne jo būdui.
Ji prisitraukė kėdę ir atsisėdo, padėdama ranką ant manųjų.
– Kas nutiko?
Suvokusi, kad nebepajėgsiu tylėti, išliejau viską.
– Aš nėščia, – pasakiau, ir ašaros vėl užliejo akis. – Galvojau, kad jis apsidžiaugs. Bet vietoj to… jis paliko raštelį.
Margaritos pirminė užuojauta dingo beveik akimirksniu.
Ji atsitiesė, akys susiaurėjo.
– Nėščia? Tai neįmanoma.
Akimirkai sustingau.
– Ką tai reiškia?
– Mano sūnus negali turėti vaikų, – griežtai atsakė ji. – Gydytojai tai pasakė prieš metus. Tai gali reikšti tik viena – tu jį išdavei.
– Ne! – sušukau, purtydama galvą. – Tai netiesa. Aš niekada…
Ji pertraukė mane, suspaudusi lūpas.
– Nemeluok man, Ema. Prieš dvi savaites negrįžai namo. Tai ir yra atsakymas, ar ne? Tu buvai su kitu.
Sustingau, kai prisiminimai apie tą naktį iškilo prieš mano valią…
Prieš dvi savaites atvykau pas draugę Sarą – man reikėjo atokvėpio.
Juokėmės ir kalbėjomės valandų valandas, kol Sara pasijuto blogai.
Geras nepažįstamasis pasiūlė mums pavežėti, kai praradau piniginę.
Suvalgiau šokoladą ir pasijutau apsvaigusi.
Po to viskas dingo. Buvo tik migla.
Atsibudau ant jo sofos – pasimetusi ir sutrikusi.
Išbėgau iš namų nė žodžio netarusi, norėjau viską pamiršti.
Įtikinau save, kad nieko nenutiko. Nebuvo verta prisiminti.
Niekam to nepasakojau – net Klejui. Lengviau buvo apsimesti, kad nieko neįvyko.
Grįžusi į dabartį, krūptelėjau, kai prisiminimai užtvindė protą.
Margaritos žvilgsnis smigo į mane.
– Nieko nebuvo, – sušnabždėjau.
Bet abejonė jau buvo įsišaknijusi.
Turiu sužinoti tiesą, kad ir kaip skaudėtų.
Kleis grįžo namo tik vėlai vakare.
Sėdėjau ant sofos, įsmeigusi akis į duris, širdis daužėsi kaskart išgirdus žingsnius.
Kai spyna spragtelėjo, pašokau ant kojų.
Jo veide – sumišimas ir abejonė.
– Klejau, – prabilau, balsas nuo ašarų buvo užkimęs. – Mes turime pasikalbėti.
Jis nieko neatsakė, padėjo raktus ant stalo ir vengė mano žvilgsnio.
– Gavau tavo žinutes, – galiausiai tarė.
– Klejau, vaikas – tavo, – žengiau artyn. – Bet tas žiaurus kinder pokštas… Kodėl man tai padarei?
Jo veidas aptemo.
– Ema, liaukis. Nieko apie tai nežinau. Kodėl viską išsigalvoji? Aš nevaisingas. Tu mane išdavei. Viskas baigta.
Dar nespėjau atsakyti, kai Margaritos aštrus balsas perrėžė tylą.
– Užtenka šitos nesąmonės! Tą kinder kiaušinį palikau aš.
Mes su Kleju atsisukome į ją – apstulbę vienodai.
– Ką?! – pakilo Klejaus balsas. – Mama, ką tu čia kalbi?
Margarita atsiduso teatrališkai, perbraukė ranka per nepriekaištingą šukuoseną.
– Tikėjausi, kad ji supras užuominą ir išeis dar prieš tau grįžtant. Neįvertinau jos užsispyrimo.
Burna man atvipo.
Klejaus veidas paraudo, kai atsisuko į mane.
– Tu prieš dvi savaites buvai pas „draugę“. Manai, aš kvailas?
Ašaros liejosi man veidu, kai bandžiau apsiginti.
– Klejau, prašau, išklausyk! Nieko tą naktį neįvyko. Galiu viską paaiškinti.
Bet jis manęs neklausė.
Jo balsas vis stiprėjo.
– Aš niekada nepriimsiu šito vaiko, Ema! Išeik!
– Taip bus geriau, Klejau, – tarė Margarita su pasitenkinimu balse. – Tu nusipelnai geriau.
Tai buvo viskas.
Nebegalėjau daugiau.
Pasiėmiau dokumentus, pinigus ir išbėgau pro duris.
Valanda vėliau išėjau iš Saremos mažo butuko, pusiau supakuotu lagaminu ir galva pilna klausimų, kurių nebegalėjau ignoruoti.
Turėjau susitikti su tuo vyru iš tos nakties, kad surinkčiau atsakymus į atminties šukes, kurios netilpo į visumą.
Susitikome ramioje kavinėje.
Džordžas atvyko laiku, jo rami laikysena prasiskynė kelią per audrą manyje.
Jis buvo aukštas, ramus ir malonus – leido man atsipalaiduoti, nors vos jį pažinojau.
Kai jis atsisėdo priešais, sušnabždėjau:
– Turiu sužinoti, kas nutiko tą naktį.
– Ema, laukiau, kol manęs paklausi, – atsakė. – Suvalgei šokoladą su alkoholiu. Dėl to ir praradai sąmonę.
– Aš… man reikia tavo pagalbos, – sumikčiojau. – Nežinau, į ką dar kreiptis.
Jo šiltos akys padrąsino mane tęsti.
Papasakojau viską: apie nėštumą, Klejaus reakciją, Margaritos kaltinimus ir savo abejones.
Kai baigiau – ašaros vėl ėmė tekėti.
Ponia Grin nė akimirkos nesudvejojo.
– Išsiaiškinkime viską, – tvirtai linktelėjo ir atsisuko prie kompiuterio.
Jos pirštai greitai judėjo klaviatūra, kol ekrane pasirodė Klejaus medicininiai duomenys.
Galiausiai ji atsisuko į mane.
– Ema, tavo vyrui viskas gerai. Jis gali turėti vaikų.
– Tuomet… kodėl jis sakė, kad nevaisingas?
Ji atsiduso, akyse – užuojauta.
– Galbūt jis tiesiog nenorėjo vaikų. Jis melavo tau.
– Viską laiką… – sušnabždėjau. – Jis leido man galvoti, kad aš jį išdaviau. Ir jo motina… ji taip pat melavo!
Ponia Grin švelniai paėmė mane už rankos.
– Labai gaila, Ema. Tu nenusipelnei to. Tu nusipelnei tiesos. Ir vyro, kuris tave palaikys.
Išėjau iš jos kabineto pasimetusi, bet kartu palengvėjusi.
Pagaliau sužinojau tiesą.
Kai vakare sugrįžau į Džordžo namus, mane pasitiko jo šilta šypsena.
– Kaip sekėsi? – švelniai paklausė, paduodamas arbatos puodelį.
Pavėlavusi akimirką, viską jam papasakojau.
Jo ramybė buvo tarsi balzamas mano žaizdoms.
Jis klausėsi, nepertraukinėdamas, akys ramios ir kupinos supratimo.
– Tu nenusipelnei šito. Bet tu stipresnė nei manai.
Jo žodžiai įsirėžė į mane.
Per kitus šešis mėnesius Džordžas tapo mano atrama.
Jis buvo kantrus, geras per skyrybas, visada šalia, kai man jo reikėjo.
Daugybę vakarų kalbėjomės, juokėmės, pamažu atkūrėme mano gyvenimo dalis.
Lėtai, bet užtikrintai mano širdis pradėjo gyti.
Vieną vakarą, saulei leidžiantis ir dangui nusidažius rausvomis ir oranžinėmis spalvomis, Džordžas atsisuko į mane su nervinga šypsena:
– Ema, ar tu tekėsi už manęs?
– Taip! Žinoma, taip!
Kai gimė mūsų dukra, laikiau jos mažytę rankytę ir jutau gilią, nepajudinamą ramybę.
Žiūrėdama į Džordžą šalia, su ta pačia ištikima šypsena, pagaliau supratau, ką reiškia tikra šeima.
