Mergaitė nubėgo pirmyn ir kalbėjo be pertraukos.
Per penkias minutes Aleksejus sužinojo viską.
Jis žinojo, kad ji pasakė mamai, kad nesigertų šalto vandens esant karščiui, ir kad, deja, mama susirgo.
Liza atėjo prie senelės kapo, kuri mirė prieš metus.
Senelė būtų išbarusi jos mamą, ir tada ji nesusirgtų.
Liza jau metus lanko mokyklą ir svajojo baigti su aukso medaliu.
Aleksejus jautė, kaip jo širdis palengvėja.
Kaip nuoširdūs vaikai! Dabar jis suprato, kad būtų buvęs laimingas, jei būtų turėjęs paprastą, mylinčią žmoną ir vaiką.
Kažką, kas po darbo laukė namuose.
Jo Irina buvo kaip brangi lėlė ir net nenorėjo girdėti apie vaikus.
Ji sakė, kad tik kvailė atsisakytų savo grožio dėl rėkiančio mažo žmogaus.
Penkerius metus jie buvo susituokę.
Ir dabar Aleksejui tapo aišku – jis neturėjo nei vienos šiltos atsiminimo apie tą santuoką.
Jis pastatė kibirą už tvoros, o Liza pradėjo kruopščiai laistyti gėles.
Aleksejus apžiūrėjo antkapį ir sustingo.
Nuotraukoje buvo matoma kaimynė, su kuria jis buvo susitaręs, kad ji prižiūrės namą.
Katjos mama.
Jis nukreipė žvilgsnį į mergaitę:
— Ar Galina Petrovna buvo tavo senelė?
— Taip.
— Ar ją pažinojai? – paklausė mergaitė.
— Iš tiesų, kodėl klausiu? Aš jus jau mačiau prie senelės kapo.
Mama ir aš ten visada tvarkome ir atsinešame gėlių.
— Tu ir tavo mama? – paklausė Aleksejus sutrikęs.
— Taip, su mama.
Aš tau juk sakiau, kad mama neleidžia man eiti į kapines vienai.
Mergaitė paėmė kibirą, apžvelgė aplink ir pasakė:
— Na, aš turiu eiti, nes kitaip mama susirūpins ir užduos man daug klausimų, o aš negaliu meluoti.
— Palauk, aš tave nuvešiu automobiliu, – pasakė Aleksejus.
Liza papurtė galvą:
— Mama sakė, kad man negalima lipti į svetimus automobilius.
Ir nenoriu jos įsiutinti, ji juk serga.
Liza greitai atsisveikino ir nubėgo.
Aleksejus grįžo prie savo mamos kapo.
Jis atsisėdo ir pasinėrė į mintis.
„Keista… Katja iš tikrųjų nežadėjo gyventi čia, ji tik buvo atvykusi pas savo mamą. Dabar ji, atrodo, gyvena čia ir turi dukrą…“
Tuo metu jis nežinojo, kad Katja turi vaiką.
Nors – kiek metų iš viso Lizai? Gal Katja ištekėjo ir jie susilaukė vaiko.
Pagalvojęs apie tai, Aleksejus atsistojo.
Jam tapo aišku, kad dabar greičiausiai Katja pati prižiūri namą, ir jis nesąmoningai už tai moka.
Galiausiai – kas tai turi reikšmės, kam jis moka?
Aleksejus sustojo prieš namą.
Jo širdis suspaudė.
Namas atrodė taip pat kaip anksčiau.
Atrodė, kad mama bet kurią akimirką išeis į verandą, nusivalys ašaras nuo prijuostės krašto ir apkabins jį.
Aleksejus ilgai sėdėjo automobilyje.
Bet mama neišėjo.
Galiausiai jis išlipo ir nuėjo į kiemą.
Jis buvo nustebęs: gėlės buvo pasodintos, sodas prižiūrėtas, viskas buvo švaru ir gražu.
Bravo, Katja! Jis turėjo ją apdovanoti.
Ir namuose viskas buvo švaru ir šviežia, lyg kas tik ką čia gyveno ir trumpam išėjo.
Aleksejus atsisėdo prie stalo, bet negalėjo ilgai likti.
Jis turėjo nuvykti pas kaimynę, viską išsiaiškinti ir tada pailsėti.
Liza atidarė duris.
— O, jūs? – ji šypsodamasi padėjo pirštą ant lūpų.
— Nesakykite mamai, kad mes susitikome kapinėse!
Aleksejus apsimelavo, kad užrakina burną raktu, ir Liza linksmai nusijuokė.
— Įeikite! – išgirdo balsą iš kambario. — Man geriau, bet prašau neprieikite per arti, kad nesusirgtumėte!
Katja pažiūrėjo į jį išsigandusi.
— Tu?
Aleksejus šypsodamasis pasakė:
— Sveika.
Jis apžiūrėjo kambarį ir paklausė:
— Kur tavo vyras?
Klausimas buvo nereikalingas; jis jau jautė, kad nėra vyro – gal jo niekada ir nebuvo.
— Aleksejau… Atsiprašau, kad nepasakiau tau apie tavo mamos mirtį.
Su darbu mieste buvo sunku, todėl aš rūpinausi namais.
— Atsiprašau dėl tavęs, Katja.
Ir ačiū už tavo rūpestį.
Aš įėjau ir jaučiausi, lyg mama būtų tik trumpam išėjusi.
Visiškai švaru, taip šilta.
Kiek dar ketini čia likti?
— Neilgai.
Tik kelias dienas.
— Ir ką ketini daryti su namu? Parduosi?
Aleksejus kilstelėjo pečius:
— Dar apie tai negalvojau.
Katja, čia…
Jis ištraukė voką.
— Tai tau.
Kaip premija už tavo rūpestį dėl namų.
Jis padėjo įstabią pinigų sumą ant stalo.
— Aleksejau, ką darai? To nereikia!
— Ačiū, ponas Aleksejau! – šypsodamasi pasakė Liza.
— Mama seniai svajojo apie naują suknelę, o aš noriu dviračio.
Aleksejus juokėsi:
— Bravo, Liza!
Ji buvo kaip jis vaikystėje: pinigai jo neskriaudė.
Vakare Aleksejui pradėjo blogėti.
Atrodė, kad jis susirgo.
Jis turėjo aukštą karštį.
Jis žinojo, kur jo mama visada laikydavo temperatūros matuoklį, rado jį, pamatuotą temperatūrą ir suprato, kad turi kažką daryti.
Kadangi jis nežinojo, kokius vaistus vartoti, jis parašė Katjai žinutę: „Ką turėčiau daryti su aukštu karščiu?“ Po dešimties minučių kaimynės jau buvo pas jį.
— Dieve, kodėl įėjai į namus? Dabar ir užsikrėtei?
— O, nieko tokio, tu irgi sergi.
Nesirūpink.
— Man dabar geriau.
Katja davė jam vaistus, o Liza pasidarė arbatą.
— Ji nusidegins!
— Kas? Lizuța?
— Ne, aš nusideginsiu! Ji sugeba viską!
Aleksejus šypsodamasis juokėsi.
Atrodė, kad jo galvoje įvyko spragtelėjimas, kaip vaikystėje.
Jo mintys staiga tapo aiškios.
— Katja.
Ji pažvelgė į jį susirūpinusi:
— Kas nutiko?
— Kada gimė Liza?
Katja pavargo atsisėdo ant kėdės:
— Kodėl nori tai žinoti?
— Katja?
Moteris atsisuko į savo dukrą:
— Lizuța, greitai eik į parduotuvę ir nusipirk citrinų ir ką nors gerti.
— Gerai, mama.
Po to, kai Liza išėjo, Katja pradėjo:
— Aleksejau, leisk iš karto viską išsiaiškinti: Liza neturi nieko bendra su tavimi.
Mes nenorime nieko iš tavęs.
Mes turime viską, ko mums reikia.
Tiesiog pamiršk tai.
— Ką? Tai tiesa? Katja, ar supranti, ką sakai? Kodėl man nepaskambinai? Kodėl nieko nepasakei?
Aleksejus pašoko.
— Aš pats nusprendžiau laikyti vaiką.
Tu su tuo neturėjai nieko bendro.
Niekada negalvojau, kad tu grįši.
Ir jau tikrai nemaniau, kad tave tai domins.
Aleksejus vėl atsisėdo:
— Aš tave tada įskaudinau…
Katja kilstelėjo pečius:
— Aš tai įveikiau.
Kaip matai.
Aleksejus tylėjo.
Jis buvo šoke.
Visus tuos metus jis gyveno klaidingą gyvenimą, o tikras gyvenimas buvo čia, namuose, prieš jį, kaip Liza ir Katja.
Dabar, žiūrėdamas į jas, jis suprato: ko jis galėtų dar norėti?
Nieko.
Jam nieko daugiau nereikėjo.
— Aleksejau? – paklausė Katja susirūpinusi.
— Ką ketini daryti? Prašau, nesakyk Lizai nieko.
Jei tu išvyksi, ji lauks tavęs, ji kentės.
— Ne, Katja, taip neatsitiks.
Kaip galėjai galvoti, kad aš taip pagalvočiau? Aš dar nesu tikras, ką ketinu daryti…
Naktį Aleksejus sapnavo savo mamą.
Ji šypsodamasi jį žiūrėjo ir pasakė, kad visada norėjo turėti anūkę kaip Lizą.
Aleksejus išvyko po trijų dienų.
Katja sėdėjo prie stalo ir klausėsi.
— Taigi taip: aš išspręsiu keletą dalykų ir grįšiu.
Tai užtruks apie savaitę, gal šiek tiek ilgiau.
Bet aš grįšiu, ir ne tik apsilankyti.
Aš grįšiu, kad parsivežčiau jus abi į savo gyvenimą.
Aš pažadu, kad nieko nesakysiu Lizai, jei… jei tarp mūsų nepavyks.
Bet aš vis tiek padėsiu.
Katja, pasakyk man – ar turiu šansą?
— Šansą būti laimingu, būti šeima.
Katja kilstelėjo pečius ir nušluostė ašarą:
— Aš nežinau, Aleksejau.
Jis grįžo tik po trijų savaičių.
Nesustojęs prie savo namo, jis sustojo prie Katjos namo.
Iš bagažinės jis ištraukė didelius maišus su dovanomis Lizai ir Katjai.
Jis įžengė į namus.
— Laba diena.
Katja siuvo kažką.
Ji pakėlė žvilgsnį ir silpnai nusišypsojo:
— Tu atvykai?
— Aš sakiau, kad grįšiu.
Kur…
Iš kambario išėjo Liza.
— Laba diena, ponas Aleksejau.
Katja atsistojo:
— Aš apgalvojau viską, ką tu pasakei, ir… Liza, noriu tau pristatyti tavo tėtį.
Aleksejus numetė maišus.
— Ačiū, – sušmėžavo jis.
Po savaitės jie išvyko kartu.
Abu namai buvo pasiūlyti parduoti.
Jie nusprendė pradėti naują gyvenimą – nuo pradžių.
Liza vis dar buvo šiek tiek drovi.
Kartais ji vadino jį „tėti“, kartais „ponas Aleksejau“.
Tačiau jis juokėsi, apkabino abi ir žinojo: dabar viskas bus taip, kaip turėjo būti nuo pradžių.
Jei jums patiko ši istorija, nepamirškite jos pasidalyti su savo draugais! Kartu galime skleisti emocijas ir įkvėpimą.
