Po bemiegės nakties mąstymo Marija priėmė sprendimą.
Ji žinojo Sokolovskio numerį – jos vyras kelis kartus buvo skambinęs iš jos telefono.
Ji nusprendė nepaminėti, kad Andrejus yra jos vyras, o paskambinti apsimesdama svetimu žmogumi.
Pirmą kartą ji negalėjo ištarti nė žodžio, antrą kartą Sokolovskis jos klausėsi, tylėjo, o tada nusijuokė.
– Žinote, aš jau visiškai buvau pamiršęs, kad ten gimiau.
– O kaip ten dabar? – Marija nudžiugo.
– Labai gražu, ramu, žmonės – nuostabūs. Aš jums atsiųsiu nuotraukų ir vaizdo įrašų.
Pone Bogdanai, buvau visose įstaigose – niekas nenori padėti seniems žmonėms.
Tik jūs likote kaip paskutinė viltis.
– Aš pagalvosiu. Atsiųskite man nuotraukų, noriu prisiminti, kaip ten viskas atrodė.
Dvi dienas Marija stropiai filmavo ir fotografavo Sokolovskiui.
Žinutės buvo perskaitytos, bet atsakymo nebuvo.
Ji jau manė, kad viskas buvo veltui, kai Bogdanas paskambino:
– Elena, ar galėtumėte rytoj apie trečią valandą ateiti į biurą Libertății gatvėje? Ir paruoškite, prašau, preliminarų darbo planą.
– Žinoma, ačiū, pone Bogdanai! – Žinote, tai lyg panirimas į vaikystę.
Gyvenimas – tai toks beprotiškas bėgimas, nėra kada sustoti ir pasvajoti.
– Suprantu jus. Bet turėtumėte atvykti asmeniškai. Rytoj tikrai būsiu ten.
Tik padėjusi ragelį Marija suprato: tai buvo tas pats biuras, kuriame dirbo jos vyras.
Ji nusišypsojo – tai bus įdomi staigmena.
Ji atvyko anksti – dar buvo likusi valanda iki susitikimo.
Pasistačiusi automobilį, ji nuėjo link savo vyro biuro.
Sekretorės nebuvo vietoje.
Ji įėjo, išgirdo balsus iš poilsio kambario ir nuėjo ta kryptimi.
Ten buvo Andrejus ir jo sekretorė.
Tai, ką pamatė Marija, sustingdė ją vietoje.
Andrejus ir jo sekretorė gulėjo aistringame glėbyje, akivaizdžiai visiškai pasinėrę vienas į kitą.
Kelias sekundes Marija stovėjo lyg sustingusi tarpduryje – negalėjo nei prabilti, nei pajudėti.
„Taigi štai tikroji priežastis, kodėl jis mane išsiuntė į kaimą“, – pasakė sau, kai ją užliejo pykčio ir skausmo banga.
Prieš tai, kol buvo pastebėta, ji tyliai pasitraukė ir nuėjo į Bogdano biurą.
Pakeliui kelis kartus giliai įkvėpė, kad atgautų pusiausvyrą.
Dabar nebuvo laikas emociniam sprogimui – ji turėjo išspręsti tilto problemą kaimo gyventojams, kurie ją taip šiltai priėmė.
Susitikimas su Bogdanu praėjo geriau, nei ji tikėjosi.
Sužavėtas jos atsidavimu ir paruoštais dokumentais, jis pažadėjo finansuoti tilto rekonstrukciją ir net pats aplankyti kaimą artėjantį savaitgalį.
– Elena, nežinau, kaip jums padėkoti, – susitikimo pabaigoje pasakė Bogdanas.
– Jūs pažadinote manyje prisiminimus, kuriuos maniau jau praradęs.
Ir dar daugiau – priminėte man atsakomybę, kurią turime vietoms, kurios mus suformavo.
Išėjusi iš biuro, Marija sustojo prie Andrejaus kabineto durų.
Šį kartą ji stipriai pasibeldė.
Kai Andrejus atidarė duris – išbalęs, su kreivai užrišta kaklaraiščiu – jo veide atsispindėjęs šokas buvo nepakartojamas.
– Marija? Ką… ką tu čia veiki?
– Atėjau tau padėkoti, Andrejau, – tarė ji ramiai šypsodamasi.
– Tu mane išsiuntei, kad sulieknėčiau, bet aš atradau kur kas vertingesnį dalyką – iš naujo atradau, kas aš esu iš tikrųjų.
Ach, ir beje – ką tik gavau finansavimą tilto, reikalingo visam kaimui, atstatymui.
Pasirodo, nesu tokia bevertė, kaip tu manei.
Palikusi Andrejų be žado, Marija sugrįžo prie automobilio ir išvažiavo atgal į kaimą – su lengvesniu ir laisvesniu jausmu nei per pastaruosius metus.
Ji turėjo daug ką papasakoti savo vyresnio amžiaus draugams – ir naujas jos gyvenimo skyrius ką tik prasidėjo.
Jei tau patiko ši istorija, nepamiršk ja pasidalinti su draugais! Kartu galime skleisti emocijas ir įkvėpimą.
