Ar kada nors esate turėję sėdėjimo kaimynų iš pragaro? Susipažinkite su naujavedžiais, kurie pavertė mano 14 valandų skrydį tikru košmaru.
Jie manė, kad lėktuvas – jų medaus mėnesio apartamentai.
Kai viskas peržengė ribas, nusprendžiau, kad laikas šiek tiek turbulencijos – pamokai apie mandagų elgesį lėktuve.
Sako, kad meilė ore, bet per mano paskutinį skrydį tai buvo visiškas chaosas.
Sveiki.
Mano vardas – Tobis, man 35 metai, ir turiu beprotišką istoriją, kuri privers jus du kartus pagalvoti prieš kitą skrydį.
Įsivaizduokite: sėdžiu lėktuve, skaičiuoju minutes iki apkabinsiu savo žmoną ir vaiką po ilgo buvimo užsienyje.
Ir štai pasirodo du ištroškę naujavedžiai, pavertę skrydį visišku košmaru.
Šiai 14 valandų kelionei nusipirkau ekonominės klasės vietą.
Sąžiningai – kai tiek laiko praleidi metaliniame vamzdyje, kiekvienas papildomas centimetras kojoms svarbus.
Įsitaisęs savo vietoje, gana patenkintas savo pasirinkimu, išgirdau, kaip šalia sėdintis vyras apsivalė gerklę.
– Sveikas, – šyptelėjo jis.
– Aš Deivis.
Žinai, nemėgstu to prašyti, bet gal galėtum pasikeisti vietomis su mano žmona? Mes ką tik susituokėme, ir… na, supranti.
Uždėjau pačią mandagiausią šypseną.
– Nuostabu, bičiuli.
Sveikinu! O kur ji sėdi?
Deivis parodė į lėktuvo galą, jo šypsena truputį išblėso.
– Štai ten – Lėja.
Ekonominėje klasėje.
Aš ne monstras.
Suprantu, kad naujavedžiai nori būti kartu.
Bet aš nemažai sumokėjau už šią vietą ir tikrai nesiruošiau jos atiduoti už dyką.
– Klausyk, Deivi, – pasakiau draugiškai.
– Mokėjau papildomai už šią vietą, nes man tikrai reikalingas patogumas.
Bet jei nori padengti skirtumą – apie tūkstantį Australijos dolerių – mielai pasikeisiu.
Deivio veidas aptemo.
– Tūkstantis? Tu rimtai juokauji?
Gūžtelėjau pečiais.
– Atsiprašau, bičiuli.
Toks sandoris.
Kitaip lieku čia.
Uždėjau ausines, bet spėjau pamatyti Deivio žvilgsnį.
Jei žvilgsnis galėtų žudyti, jau būčiau miręs.
– Dar gailėsies, – murmėjo jis tiek garsiai, kad išgirsčiau.
Tada dar nežinojau, kad tie trys žodžiai pavirs mano ramų skrydį į 30 000 pėdų aukštyje vykstantį karą.
Pirmiausia prasidėjo kosėjimas.
Ne šiaip sau – tarsi plaučiai sproginėtų.
Jau beveik norėjosi apsivilkti apsauginį kostiumą.
– Ar tau viskas gerai, Deivi? – paklausiau, bandydamas išlikti ramus.
Jis pažvelgė į mane taip, kad net pienas būtų surūgęs.
– Puikiai, – iškvėpė ir vėl ėmė kosėti.
Vos spėjau pagalvoti apie pastiles (ar net visą vaistinę), kai Deivis sugalvojo kitą žingsnį.
Išsitraukė planšetę ir įjungė veiksmo filmą – be ausinių.
Priešais mus sėdinti pora žvilgtelėjo.
– Ei, bičiuli, – kreipėsi vyras į Deivį, – nori pasidalinti?
Deivis švelniai nusišypsojo.
– Atsiprašau, pamiršau ausines.
Matyt, teks mėgautis visiems kartu.
Sukandau dantis, sugniaužiau porankį.
– Deivi, baik.
Taip nedera.
Jis atsisuko.
– Oi, atsiprašau.
Ar tau nepatogu? Kaip gaila.
.
.
Ir tada – sausainių trupiniai man ant kelių.
Deivis valgė pretzelius tarsi sportininkas – daugiau jų nusėdo ant manęs nei jo burnoje.
– Ups, – tarstelėjo jis.
– Sviestiniai pirštai.
Buvau ant išprotėjimo ribos, kai iš praėjimo pasigirdo kikenimas.
Ten stovėjo Lėja, Deivio žmona, žvilgsnis – kaip katino, kuris pavogė grietinėlę.
– Ši vieta laisva? – murktelėjo ji ir įsitaisė Deiviui ant kelių.
Nesu puritonas, bet jų flirtavimas, kikenimai, šnabždesiai – ir kiti garsai – buvo tarsi blogas romantinis filmas, kurio neįmanoma perjungti.
Bandžiau susikaupti ties knyga, filmu, saugos žemėlapiu – bet po valandos jų elgesio man atsibodo.
– Gana, – sumurmėjau ir pamojau praeinančiai stiuardesei.
– Laikas kovoti ugnimi su ugnimi.
Stiuardesei priėjus, Deivis ir Lėja įjungė „nekaltukų“ režimą – didelės akys, saldūs žodeliai.
– Ar yra problema, pone? – paklausė ji, žiūrėdama į mūsų eilę.
Giliai įkvėpiau.
– Problema? Nuo ko pradėti? Šie du pavertė šį skrydį savo medaus mėnesio liukso apartamentais.
Stiuardesė kilstelėjo antakį, žiūrėjo tai į mane, tai į įsimylėjėlius.
Tęsiau, skaičiuodamas ant pirštų:
– Nuolatinis kosulys, filmas be ausinių, užkandžių lietus – ir dabar… – mostelėjau į Lėją ant Deivio kelių – .
ši “šokių” situacija.
Deivio veidas paraudo.
– Mes tik ką susituokėme! Norime būti kartu!
Stiuardesės kantrybė trūko.
– Suprantu, kad švenčiate, bet yra taisyklės.
– Gal padarysite išimtį? – užsimerkė Lėja.
– Tai mūsų ypatinga diena.
Negalėjau susilaikyti:
– Jų “ypatinga diena” tęsiasi jau valandą.
– Atsiprašau, – pasakė stiuardesė, – bet suaugusiam keleiviui draudžiama sėdėti kito keleivio keliuose – dėl saugumo.
Deivio šypsena dingo.
– Bet.
– Jokių “bet”, – nutraukė ji.
– Ir kadangi jūsų vieta čia buvo tik laikinas pagerinimas, privalote laikytis visų taisyklių.
Vos tvardžiausi, kad neišsišiepsiu.
– Ponia, turėsite grįžti į savo vietą, – pasakė stiuardesė.
Lėja išplėtė akis.
– Jūs rimtai?! Mes susituokę!
– Sveikinu, – atsakė stiuardesė griežtai.
– Bet santuoka neatleidžia nuo saugumo taisyklių.
Grįžkite į savo vietą.
Deivis bandė gelbėti situaciją.
– Atsiprašome, jei trukdėme.
Pažadam – dabar būsime tylūs.
– Per vėlu, – tarė stiuardesė.
– Dėl jūsų elgesio abu turėsite persikelti į galą – į ekonominę klasę.
Deivis išbalo.
– Bet aš mokėjau.
– Jums buvo suteikta pagerinta vieta kaip malonė.
Ir ją piktnaudžiavote.
Susirinkite daiktus.
Jiems traukiantis, išgirdau, kaip jie tyliai ginčijosi:
– Čia tavo kaltė, – sušnabždėjo Lėja.
– Mano? Tu pati.
– Gana, – įsikišo stiuardesė.
– Prašome eiti į galą.
Jie nuėjo nuraudę, vengdami vienas kito akių.
Negalėjau susilaikyti.
– Smagaus medaus mėnesio, – pasakiau, pamojuodamas pirštais.
Deivio žvilgsnis galėjo išlydyti plieną, bet aš tik patogiai įsitaisiau.
– Ar dar ko nors pageidaujate, pone? – paklausė stiuardesė.
Nusišypsojau.
– Tik ramybės.
Ir gal kokio šventinio gėrimo?
Stiuardesei nueinant, jaučiausi kaip laimėjęs loteriją.
Gal buvau per griežtas? Ne – patys kalti.
Už poros eilučių senukas davė nykštį į viršų.
– Gerai sužaista, sūnau, – nusišypsojo.
– Primena mano pirmąją santuoką.
Buvom jauni ir kvaili, bet bent jau mokėjom elgtis viešai.
– Ačiū, – atsakiau.
– Jaučiausi kaip kokio slaptos kameros šou dalyvis.
Šalia jo sėdinti moteris pasilenkė:
– Sūnau, padarei mums visiems paslaugą.
Aš pati buvau pasiruošusi įgrūsti tuos sausainius jam į gerklę.
Nusijuokėme.
Įtampa dingo.
Stiuardesė grįžo su gėrimu – maža viskio buteliuku ir kola.
– Nuo mūsų, – mirktelėjo.
– Ačiū už kantrybę.
Pakėliau buteliuką:
– Už ramius skrydžius ir karmą, – pasakiau garsiai.
Aplink pasigirdo:
– Taip! – iš keleivių.
Maišydamas gėrimą, pagalvojau apie Deivį ir Lėją.
Ar jie planuoja kerštą? O gal suprato, kokie kvaili buvo?
Staiga pasigirdo kapitonas:
– Gerbiami keleiviai, netrukus galimas turbulencijos ruožas.
Prisisegkite diržus.
Nusišypsojau.
Turbulencija? Po viso to?
Lėktuvas sujudėjo.
Už nugaros pasigirdo riksmelis.
Atsisukau – Deivis bandė sulaikyti padėklą, kad negautų visko į kelnes.
Atsisukau atgal, gurkštelėjau gėrimo.
– Karma – bjauri, – sumurmėjau.
Turbulencija nurimo.
Vėl tapo tylu.
Tuomet – triukšmas už nugaros:
– Man reikia į tualetą! – sušuko Lėja.
Ji stovėjo praėjime, už jos – Deivis.
Stiuardesė bandė ją raminti:
– Ponia, grįžkite į vietą.
Diržų ženklas dar įjungtas.
– Bet tai skubu! – raudojo Lėja, dar ir linguodama.
Senukas mirktelėjo man.
– Mano žmona serga, – pridūrė Deivis.
– Reikia į priekinį tualetą.
Tas galinis užimtas.
– Suprantu, – sakė stiuardesė.
– Bet teks laukti, kol kapitonas išjungs ženklą.
– Aš negaliu laukti! Prašau!
Stiuardesė atsiduso.
– Gerai, bet greitai.
Ir grįžkite iškart.
Jie pradėjo eiti.
Sustabdžiau juos.
– Palaukit.
Ar nesutarėm? Jums vieta gale, atsimenat?
– Nelįsk, – suburbleno Deivis.
– Ne tavo reikalas.
– Kaip tik mano, – pasakiau.
– Nenorim daugiau „nelaimių“, ar ne?
– Prašome, – saldžiai kalbėjo Lėja.
– Tik trumpam į tualetą.
Grįšim.
Pažvelgiau į juos, tada į artėjančią stiuardesę.
Laikas užbaigti farsą.
– Žinot ką? Teisingai.
Tik tualetas, – pasitraukiau.
– Prašom.
Jie triumfuodami nuėjo.
Bet aš dar nebaigiau.
– Atsiprašau, – kreipiausi į stiuardesę.
– Jūs leidote jiems būti čia?
– Na… Jie sakė, kad tai skubu.
– Suprantu.
Bet žinote, kad jie buvo išsiųsti į galą dėl netinkamo elgesio?
– Ne, to nežinojau, – nustebo ji.
Tuomet pasirodė kita stiuardesė – ta, kuri juos išsiuntė anksčiau:
– Ar yra problema? – paklausė.
Deivio veidas pabalo.
Lėja nustojo „šokti“.
Aš pasitraukiau.
Tegul profesionalai tvarkosi.
– Panašu, kad jie išskrido.
– ir nutilau, mėgaudamasis ramybe.
