Čia, tarp tylos, kurią tik paukščių balsai kartais sudrumsdavo, laikas, rodės, tekėjo savo eiga – lėtai ir ramiai, tarsi močiutės švytuoklinis laikrodis.
Kiekvienu žingsniu ant po kojomis traškančio žvyro vis ryškiau skambėjo mintis, persekiojusi nuo pat ryto – šiandien ji nespės sutvarkyti kapo.
Rytoj laukė ypatingai sunki operacija – septynių valandų širdies vožtuvų rekonstrukcija vaikui su reta patologija.
Tai išskirtinis atvejis, reikalaujantis visiško susikaupimo ir pasiruošimo.
Šis suvokimas sukėlė keistą jausmą – lyg ji išduotų Maksimą.
Pirmą kartą per ketverius metus ji pažeis jų ritualą.
Kapinės, išsidėsčiusios ant švelnaus kalnelio, priminė tylų miestą su savo gatvėmis, sankryžomis, rajonais.
Kairėje pusėje – senoji dalis – saugojo ikirevoliucinių didikų šeimos rūsio kapus, marmurinius angelus susimąsčiusiomis veido išraiškomis, gebenėmis apaugusius akmeninius kryžius, išraiškingą lotynų kalbą ant nuo laiko patamsėjusių plokščių.
Dešinėje pusėje akį traukė kuklūs tarybinio laikotarpio obeliskai – su nuotraukomis po stiklu ir penkiakampėmis žvaigždėmis.
Centrinėje dalyje išdidžiai stovėjo šiuolaikiniai granito paminklai – šaltas juodas akmuo ir auksinės raidės.
„Čia guli visas mūsų miestas, Tamarute“, – sakydavo močiutė Nastė, kai pirmąkart ją čia atsivedė, rodydama plačiai išsišakojusį šeimos kapų medį.
„Nebijok mirusiųjų, anūkėle.“
Jie jau viską suprato.
Bijoti reikia gyvųjų.
Maksimo kapas buvo naujoje kapinių dalyje, netoli nedidelės koplyčios.
Paprastas granito paminklas su iškalta profilio figūra.
Architektas iki paskutinio atodūsio, jis pats sukūrė šio paminklo eskizą – Tamara jį rado tarp jo popierių.
Kampo užraše buvo nurodyta – „proseneliui“.
Tačiau likimas pasielgė kitaip.
Artėdama prie pažįstamos vietos, Tamara pastebėjo neaukštą pagyvenusio vyro figūrą, ramiai šluojančią taką tarp kapų.
Eduardas Stepanovičius – kapinių prižiūrėtojas, nedidukas, liesas senukas su tvarkinga žila ožiuko barzdele ir neįtikėtinai aštriomis akimis, kurios keistai jaunai atrodė jo raukšlėtame veide.
„Laba diena, Tamara Michailovna“, – pakėlė jis nublukusią kepurę.
„Vėl pas savąjį?“ – „Tokia ištikimybė – verta pavydo.“
„Laba diena, Eduardai Stepanovičiau“, – linktelėjo Tamara, nenorom pastebėdama, kaip paseno prižiūrėtojas per metus.
„Kaip jūsų sveikata?“ – „Kokia jau čia mūsų sveikata!“ – numojo jis ranka, bet nusišypsojo.
„Nesiskundžiu.
Svetimus kapelius saugau, apie savą dar negalvoju.“
Eduardas Stepanovičius buvo ne tik prižiūrėtojas – buvęs istorikas-archyvaras, apie šias kapines ir jų gyventojus žinojo daugiau nei bet kuris miesto metraštininkas.
Jo likimas buvo liūdnas ir paprastas.
Praradęs žmoną ir dukrą autoavarijoje, jis rado keistą paguodą šioje amžino poilsio vietoje – tarp tylos ir atminties.
„Vėl vienas, Eduardai Stepanovičiau? Pagalbininkų vis dar neturite?“ – paklausė Tamara, pastebėjusi, kaip senukas sunkiai remiasi į šluotą.
Jis vyptelėjo, parodydamas retus dantis.
„Kas gi pas mus dirbs? Jaunimas dabar visai kitaip žiūri į gyvenimą.
O man, tiesą sakant, nė nereikia nieko.
Su savo mintimis aš ne vienas – su visu miestu kalbuosi.“
Jis mostelėjo ranka į kapines.
„Nors, palaukit, yra čia vienas.“ – Staiga pagyvėjo prižiūrėtojas.
„Auksarankis.
Paminklus restauruoja, tvoreles taiso.“
Jis parodė į tolimą kapinių kampą, kur pasilenkęs prie senos kapo plokštės darbavosi vyras.
„Matot tą vyrą? Jis ne mūsų darbuotojas, bet padeda daugiau nei kai kurie etatiniai.
Tikras meistras.
Ir jūsų kapelį galėtų sutvarkyti, jeigu neturite laiko.“
Tamara susimąstė.
Mintis patikėti Maksimo kapo priežiūrą svetimam žmogui atrodė keista.
Bet artėjanti operacija nepaliko pasirinkimo.
„Gal tai tikrai išeitis“, – nedrąsiai tarė ji.
„Gal galite mus supažindinti?“ – Prižiūrėtojas nušvito ir, ištiesęs liesus pečius, nužingsniavo link nepažįstamojo meistro.
Tamara sekė iš paskos, pakeliui žvilgtelėdama į meistriškai atnaujintą senovinio kapo tvorelę.
Plona kalvio ažūrinė juosta, nuvalyta nuo rūdžių, žibėjo lyg nauja.
„Ilarionai Sergejau!“ – sušuko senukas.
– Čia pas tave dama su prašymu.
Vyras išsitiesė ir atsisuko.
Tamara net sustingo.
Prieš ją stovėjo apie keturiasdešimties vyras, aukštas, su kariška laikysena.
Jo veidas, vėjo nugairintas ir įdegęs, atrodė iškaltas iš to paties akmens, su kuriuo jis dirbo – ryškūs skruostikauliai, aiškiai išreikštos lūpos, tiesi nosis.
Tačiau labiausiai pribloškė akys – pilkos, skvarbios, tarsi sugėrusios visą gyvenimo patirtį, bet kartu keistai gyvybingos.
Šiek tiek žilstelėję smilkiniai kontrastavo su dar tamsiais, trumpai kirptais plaukais.
„Ilarionas Krylovas“, – prisistatė jis, valydamas rankas į darbo skudurėlį ir žengdamas žingsnį artyn.
Jo balsas nuskambėjo netikėtai tyliai ir sodriai.
„Tamara Rudnickaitė“, – atsakė ji, ištiesdama ranką, kurią vyras atsargiai paspaudė.
„Atsiprašau, kad trukdau.“
„Štai, Ilarionai Sergejau“, – įsiterpė Eduardas Stepanovičius.
„Mūsų garsioji gydytoja nori kapelį sutvarkyti, bet laiko trūksta.
Aš apie tave papasakojau.“
Prižiūrėtojas trumpai paaiškino situaciją ir, tarsi prisiminęs neatidėliotinus reikalus, nuskubėjo šalin, palikdamas juos dviese.
Tamara jautė keistą nejaukumą.
Šio vyro žvilgsnis, dėmesingas ir ramus, atrodė veriantis giliau, nei ji norėtų.
„Galiu parodyti vyro kapą“, – tarė ji.
„Reikia pataisyti tvorelę, apkirpti žolę, pasodinti gėlių.“
„Su malonumu padėsiu“, – paprastai atsakė Ilarionas…
